1919 m. birželio 8 d. | Mokyklų reikalu

Netur būt  nepriklausomoje Lietuvoje nemokančių skaityt ir rašyt. Maža to: netur būt neišėjusių bent pradedamosios mokyklos. Jūs, mamos, tatai mokėsit padaryt, tik imkitės darbo drąsiau!

Mokyklų reikalu

(Lietuvių mamoms)

Apie tokius dalykus, kaip mokyklų reikalai, rodosi, nebus per daug kalbėta. Nuo to, kaip eis mūs mokyklos, daug kas pareis, gal daugiau, nekaip atrodo dar gi tiems, kurie pratę mokyklą vertint. Jei šiandie mus liaudis kultūros atžvilgiu stovi, palyginti, ne žemiau už kaimynus iš rytų ir pietų, tai tarp kita ko delto, kad patį mokslą tinkamai vertino. Gal labiausia dėl to. Įsivaizduokim kiek kitokį nusistatymą mūs sermėgių į mokslo vertę, sakysim, tokį, kokį matėme Rusijoje, ir statykime klausimą: ar galėtų šiandie kalbos apie Lietuvos nepriklausomybę, ar būtų kam tas klausimas kelti ir ar būtų kieno vardu kelti?

Nepuiki buvo mokykla, kuria Rusų valdžia mums teikė, bet sermėgių siunčiami ėjom į ją, ėmėm iš jos, ką duodavo. Ir šiandie verčiamės tais inžinieriais, juristais, daktarais, pedagogais, kurių ta mokykla paruošė mūsų tarpe. Greta su ta oficialine, valdžios laikoma mokykla, dirbo Lietuvoje kita, dar galingesnė, tik tinkamai neįvertinta ir tam tikro vardo neturinti, o verta gražaus vardo, gražiausio, kokį galime jai duoti. Padarykim ankietą, pasisakykim, kas buvo pirmas mūs kiekvieno mokytojas, ir suseksim tą mūs galingąją ligi šiol bevardę mokyklą. Išanksto žinom, ką pasakys ankieta, taigi lieka tik vardas tai mokyklai duoti: tai buvo mūs mamų mokykla, ir tinkamiausias jai vardas būtų Lietuvių mamų mokykla. Tų mūs mieliausių mamų, kurios esant nepatogiausioms sąlygoms, savo rūpesniu ir darbu iškariavo lietuviams garbingą vietą Rusijos liaudies švietimo statistikoje. Kas yra jas, tas moterėles, paskatinęs prie šio darbo, tai kitas yra klausimas, į kurį krašto kultūros istorininkai jau tur atsakymą, bet dirbo tą darbą ir tesėjo mūs mamos. Jos su mumis slebizavo, jos, užsidėjusios valandą kitą darbo viršaus, rūpinosi pasiųst mus į pradedamąsias ir į aukštesniąsias mokyklas.

Dabar kada kuriasi nepriklausomos Lietuvos valdžia, kuri, be abejo, ne paskutinėje savo programos vietoje deda krašto švietimo reikalą, mūs mamų mokyklos vietoje stos kita, bendromis visuomenės jėgomis ir lėšomis laikoma. Mamos galės atsilsėt nuo mokytojavimo, gaus garbingą dimisiją, feministės pasižymės tą faktą savo reikalui ir Lietuvos mamų mokyklos epopėja bus užbaigta…

Taigi, kad taip būtų. Bet, rodosi, taip nebus ar neveikiai bus. Mamų mokykla gal ir toliau turės gyvent, o mamų rolė švietimo reikale tai tik nesibaigs.

Neabejoju, kad mūs švietimo ministerija mano apie nemokamą, visiems prieinamą pradedamąją mokyklą. Bet, štai „Lietuvos“ Nr. 97 skaitau: „ministerija taria, kad patys vietos valdymo organai ir šiaip visuomenė brangins savo mokyklas ir nesiliaus jų laikę ir toliau“. Aišku, kad del labai didelių, neapgalimų priežasčių tur tuo tarpu išsižadėti taip aiškaus siekimo.

Kai taip yra, tai ir senoji mūs mamų rolė dar nebaigta ir dar nauja joms tenka. Jei ne visos, tai geroka dalis gaus ir šią žiemą ir kitą, gal, vargeli, ir trečią badyt virbalu abėcėlę. Neatsisakys – pratusios ir taip savo vaikelius mylinčios. Bet kad nesivėluotų stoti į kitą rolę – į rolę žadintojų savo vyrų, žadintojų komitetų, visos visuomenės, kad tikrai, nesiliautų mokyklų laikę.

Tai nauja joms rolė, turbūt, nedaug jų dalyvauja dar ir komitetuose. Bijau, kad netuojau įeis į tą rolę, dar joms nepriprasta – mūs moterėlės tiek pat nedrąsios, kiek darbščios ir rūpestingos. Todėl ir tariu čionai į šią ar į aną demarkacinės linės pusę: Lietuvos moterėlės! Jūs per tiek metų mokinot Lietuvą skaityt, nemeskit ir toliau šio darbo, kur nebus kam mokyt, imkitės neatidėliodamos ir kito: žadinkit komitetus, visą visuomenę, kad nešykštėtų mokyklai pinigų –mokykla grąžina kraštui įdėtus į ją pinigus kelioms eilioms. Raginkit vyrus, kad netingėtų žygiuot į girią parvežti medžiagos naujoms mokykloms statyt – nėra gražesnės trobos pasaulyje, kaip nauja mokykla kaime. Ir tegul statydina šias trobas ne šiai dienai – dideles, šviesias, patoges: juk tatai jūs vaikeliams bus. Netur būt  nepriklausomoje Lietuvoje nemokančių skaityt ir rašyt. Maža to: netur būt neišėjusių bent pradedamosios mokyklos. Jūs, mamos, tatai mokėsit padaryt, tik imkitės darbo drąsiau!

Kiti laikraščiai padės išgirst mano šauksmą tenai, kur „N Lietuva“ nenueina.

Pr. Mašiotas

„Nepr. L.“

Pranas Mašiotas. Apie 1922 m.
Fotonuotrauka iš kn. Marija Urbšienė-Mašiotaitė. Prisiminimai. Vilnius, 1996, p. 96

Šaltinis: „Lietuva“, 1919 m. birželio 08 d., p. 2

https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=65092