(1889–1959 m.) | Lietuvių ir švedų rašytojas, Lietuvos diplomatas, spaudos darbuotojas.

1909–1910 m. pradėjo bendradarbiauti lietuvių periodiniuose leidiniuose „Vienybė Lietuvninkų“, „Aušrinė“ ir „Viltis“. Bendradarbiaudamas „Viltyje“ susipažino su Juozu Tumu-Vaižgantu, kuris rėmė talentingą jaunuolį. 1913 m. išspausdino bene geriausiai žinomą savo kūrinį, romaną „Kuprelis“.

1912–1915 m. studijavo meno filosofiją Maskvoje, A. Šaniavskio liaudies universitete. 1915 m. pasiųstas dirbti į Stokholmą Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu. Buvo imlus kalboms, per metus su trupučiu laiko gerai išmoko švedų kalbą.

Neoficialiu Lietuvos diplomatu tapo nuo 1916 m., kai jo uždavinys buvo skleisti informaciją apie Lietuvą, taip rengiant dirvą gimstančios valstybės tarptautiniam pripažinimui. I pasaulinio karo metais švedų spaudoje paskelbė ne vieną dešimtį straipsnių apie Lietuvą ir lietuvius. 1921 m. paskirtas Lietuvos laikinuoju charge d’affaires Suomijoje. Dirbdamas atstovu Švedijoje prisidėjo prie ekonominių ir kultūrinių Lietuvos ir Švedijos ryšių plėtojimo, siekė užsitikrinti Švedijos paramą Lietuvai Vilniaus ir Klaipėdos klausimu tarptautinėje arenoje.

1924–1927 m. dirbo Lietuvos atstovu Skandinavijoje su rezidencija Stokholme. Tautininkams uždarius atstovybę Skandinavijos šalyse, kurį laiką tarnavo privačiose Švedijos firmose, skyrė didesnį dėmesį kūrybai.

1932 m. grįžo į Lietuvą. 1933–34 m. laikraščio Lietuvos aidas redaktorius. 1935–39 m. Klaipėdos krašto gubernatūros patarėjas. 1940 m. pasitraukė į Vakarus, gyveno Stokholme.