1917 m. | Antanas Juozapavičius | Žemaičių gundymai

Man pranešė, kad vienas karininkas iš Vilniaus yra siųstas į žemaičius aplankyti rimtesnius tautos vyrus ir surinkti bent 200 parašų; tie parašai buvo reikalingi peticijai kaizeriui paduoti. Tarp Kaizerio Vilhelmo II ir karo vadovybės, Hindenburgo ir Liudendorfo, kilęs kivirčas: Vilhelmas norįs visą užkariautąją Lietuvą lenkams atiduoti, kurių valstybė atstatoma, o Hindenburgas ir Liudendorfas priešingai – nori Lietuvą padaryti savarankiška, tik sąjungoje su Vokietija. Manęs klausia, ar aš sutiksiu pasirašyti. Atsakiau, kad kai surinksią 199 parašus, dušimtuoju ir aš pasirašysiu. Nelaikau savęs tokiu autoritetu, kad sąraše figūruočiau pirmuoju. Be kitų kalbino ir Stanislovą Narutavičių, kuris, kaip pats man sakė, atrėžęs: “Ne tokie durniai žemaičiai”.
—
Šaltinis: Karo archyvas, 1938, nr. 8, p.