1917 m. gruodžio 13 d. | Jonas Vileišis | Mūsų šviesuomenės keliai
Kiekvienas beteisės tautos gyvenimas eina kitokia vaga, negu liuosųjų tautų, sudariusiųjų savo valstybes. Liuosų tautų piliečiai, dirbdami visuomenės darbą, įsigija ne tik garbės ir garso, bet dažnai taip pat turto, materialinės gerovės. Tuo tarpu priklausomų tautų visuomenės darbininkams dažnų dažniausiai tenka kęsti vargai ir persekiojimai; kartais gi reikia maitytis vien aukštomis idėjomis. Jų gyvenime paprastai esti nesuderinami savo nauda ir visuomenės darbas, ir jiems tenka pasirinkti vieną iš tų dviejų. Tuomet ne vienas paklausia savęs: ko čia man smelktis gyvenimo kelyje kitiems vadovauti, jei tatai pateikia vien erškėčių vainiką? Ar negeriau tūpoti savo kampelyje ir tenkintis <mūsų visų duona>. Gi daugelis, kurie jau ir buvo pasiryžę stoti visuomenės darban, vėliau nejučiomis pasiduoda asmeninės gerovės pagundai ir užsidaro kiaute.
Visuomenės darbe beklieka tik tie, kurie įstengia atsižadėti savo naudos ir gerovės, įstengia paniekinti <mamoną> ir savam viešpačiui-idėjai tarnauti. Tasai apsireiškimas ypačiai ryškiai pasirodė mūsų atgimančios tautos visuomenės darbe. Mūsų tautą Rusijos carizmui niokojant ir negalint nuniokti, jaunajai lietuvių inteligentijai tebūdavo du keliu: ryžtis kėsti vargą tėvynėje ir dirbti tėvynei, arba pasirinkti ramesnė ir pelninga vieta plačioje Rusijoje. Tatai buvo kaip ir mūsų spėkų vėtymas: geriausi, labiausiai subrendę siela darbininkai palikdavo tėvynės dirvoje, gi silpnesne dvasia nuklliūdavo Rusijon vidurin, ar kur toli Turkestanan bei Kaukazan.
Tiesa, tuo būdu buvo atskiriami patvarieji nuo nepatvariųjų; bet ir tieji silpnesnieji dvasia kitose sąlygose būtų galėję būti gal ir labai geri tėvynės dirvonų artojai.
Keičiantis sąlygomis gerėjo ir inteligentijos stovis. Bet ligi pastarųjų laikų lietuvis inteligentas nejautė savo tėvynėje po savimi tvirto pamato: rusų valdžios jis buvo tepakenčiamas. Lietuviai inteligentai, tarytum, buvo verčiami atsižadėti pilnesnio gyvenimo, visuomenės darbo, ir turėjo pasinerti siauruose kasdieniniuose reikaluose. Nes visuomenės darbas buvo pavestas carizmo valdininkams-rusifikatoriams. Nuo gyvo tautos kūno buvo atkertami našiausieji jos diegai, ir tuo būdu manyta tauta nuskurdinti ir galutinai pavergti.
Ir taip yra visur, kur tik tautą valdo svetimi valdovai, vartą priešingus jos siekimams tikslus. Tik laisvai, savarankiškai kraštui valdantis, tegali būti tinkamai sunaudotos visų jo piliečių ir ypačiai inteligentų spėkos. Tik tuomet visuomenės darbininkams nereikėtų vaidinti pirmųjų krikščionybės amžių kankintinių rolės, nes jų darbas pateiktų jiems tinkamų gyvenimui sąlygų ir apdrasutų jų būtį.
Dabar, besirengiant mums savąją valstybę statyti, tenka išgirsti abejonių ar išteks lietuviams inteligentijos pajėgų, reikalingų krašto valdymui. <L. A.> No. 38-me Gk., paminėjęs tą abejojimą, išrodė, jog lietuviai nemažiau, palyginti, turi šviesuomenės, kai daugelis kitų tautų. Bereikia tik tinkamų sąlygų, kad toji šviesuomenė galėtų Lietuvos naudai dirbti. Jeigu lietuvių tauta, nešdama tokį priespaudos jungą, kaip reta kuri tauta pasaulyje, įstengė duoti iš savo tarpo žymių inteligentų skaičių, tai, įsigijusi laisvės, ji be abejo, galės jų bent dvigubai tiek pagaminti. Juk ligi šiol ūkininkas lietuvis, leisdamas savo vaiką į mokslą, dažniausiai turėjo ryžtis paaukoti jį svetimai šaliai, jeigu tik sūnus nepaliks kunigu. Ir nežiūrint į tai, Lietuvos mokyklos, kuriose dargi svetima dvasia viešpatavo, buvo kimšte prikimštos.
Tas lietuvių noras šviestis nekartą jau buvo ir prašaliečių pastebėtas. Ar gi sava tautinė mokykla nepatrauks savesp dešimteriopai daugiau moksleivių? Lai tik tėvas, skirdamas vaiką mokytis, žinos, kad jisai galės dirbti savo krašte, tarp savųjų, o ne bastyti svetimoje padangėje, kad jis galės būti jo senos galvos parama, – tuomet pasmatysime, kaip patankės mūsų šviesuomenės eilės!
Ne mažiai siaučia audra; ir tamsiausieji debesys turi kartą nuslinkti nuo dangaus ir leisti saulutei šviesti. Nurims kada nors ir ši pasaulinė audra. Gyvenimas turės įeiti savo vagon. Ir mūsų nuvargusi tauta, amžiais ilgėjusis laisvės ir kovojusi dėl jos, turės gauti prideramų teisių. Tuomet ir lietuvis, visuomenės darbininkas, nebebus vien kankintinis dėl idėjos, bet galės dirbti visuomenės darbą savo krašte liuosomis rankomis.
Tačiau pirmųjų Lietuvos gaivintojų pavyzdys turi amžinai likti mūsų akyse.
Ir gavus laisvai dirbti visuomenės darbą, lietuviui inteligentui tas darbas neturėtų virsti vien duonos ar pelno šaltiniu, o valdininkas, mokytojas ar kitokis visuomenės darbininkas neturėtų būti paprastas samdininkas. Idėja, pasišventimas, kurie vedė pirmuosius mūsų tėvynės žadintojus, turi būti ir mūsų darbo pagrindas. Tenepatraukia mus paviršutinės, materialinės kultūros žibučiai; šis pasaulinis karas išrodė, kad materialinės kultūra, kad ir aukščiausiai būtų pakilus, neduoda žmonijai laimės. Mes, imdami Europos kultūros tai, kad joje gera ir naudinga, statykime tačiau savo kultūros rūmą, kur pirma vieta būtų duodama dvasios būčiai.
Likimas tiek privargino mūsų šalį, kad mes tik laisvoje tėvynėje ir tik aukščiausius, tikrai žmoniškus siekimus sekdami, tegalime iškilti ir tapti tikrai vertinga tauta.
J. P jis.
Nuotrauka: Lietuvių Stokcholmo konferencijoje (1917 m. spalis)
—
Šaltinis: „Lietuvos Aidas“, Mūsų šviesuomenės keliai, 1917 m. gruodio 13 d., nr. 41, p. 1.