1917 m. gruodžio 20 d. | Petras Klimas | Rusų-vokiečių taikos derybos ir Lietuva

Baisusis karas, matyti, eina galop. Vargiai begalima abejoti, jog dabartinės tarybos su rusais čia daro visų laukiamą pradžią. Todėl šen ir ten nukankinti, išvargę žmonės drebančia širdimi laukia ir tikisi sulauksią naujų metų šventėms <taikos angelo> pranešimo.

Bet dar daug turime abejojimų, dar jaučiame daug sunkenybių. Ir dar visais vakarų frontais atšiauriai dunda armotos ir liejasi kraujas. Rusijoje pervartų griuvėsiuose taip pat dar nepaaiškėjo naujo rūmo pamatai. Dar nežinia, ar naujų valdovų daromosios tarybos ilgainiui bus plačios visuomenės maloniai priimtos ir pripažintos. Berods, yra aišku, jog Rusijos liaudis ir bene visa jos kariuomenė šiandien yra trokšte ištroškusi taikos ir nebenori toliau kariauti. Taip pat neišrodo, kad galėtų čia tuojau vėl naujai pakilti kruvinasis karas, nors nei prancūzai, nei anglai, Rusijos santarininkai, ramiai to žingsnio nepriims ir ne lengvai ryšis juo pasekti. Mes dar negalime įspėti visų jo išdavinių ir negalime numinti jo reikšmės bendram santarininkų laimėjimui ar pralaimėjimui.

Viena betgi yra mums numanu, jog tas žingsnis geras ar negeras, garbingas ar negarbingas yra tai suirusios Rusijos neišvengiama laikinė išeitis. Ir karo istorijoje ta <bolševikų> sutartis su Vokietija (kol kas kad ir tik 28 dienoms) pertraukti mūšius yra be galo žymus ir, rasi, sprendžiamas faktas. Tuo tarpu dargi nėra taip svarbu,  kas čia tą žingsnį Rusijoje formalinai daro ir kiek patys <bolševikai>  galės ateityje išsilaikyti. <Bolševikai>  juk stojo šalies pryšakyje užtatai, jog pačios sąlygos jiems tatai leido. Mes galime šiaip ir taip vertinti tuos naujuosius revoliucinius socialistų valdovus, bet šiandien jie daro tokį žingsnį, kurį, matyti, nulėmė ne drąsūs atskirų asmenų žygiai, bet pats plačiosios ilgai tręšusios Rusijos stovis. Ir su tuo faktu tenka visai rimtai rokuotis.

Tiesa, patsai mūšių pertraukimas kol kas tėra vien karo (militarinė) priemonė. Bet po jo tuojau turės eiti ir taikos derybos. Ir čia yra mums visų svarbiausias šiandien momentas.  Visiems yra pirštu prikišamai aišku, jog tose derybose Lietuvos byla šiaip ar taip šalia kitų turės būti pakelta.  Gali būti, jog ligi galutinos visuotinės taikos čia dar daug kas nebus paskutinai nulemta ir nutarta. Betgi ir dabar okupacijos išdavinyje mes atsidūrėme tokiame stovyje,  jog praeiti pro mūsų klausimą nebebus galima.  Bet, kita vertus, mūsų klausimas pasaulinėje politikoje yra, palyginti, taip nesenai ir naujai statomas, jog vargu čia begalės mūsų byla sklandžiai eiti. Ligi šiol mes tegirdėjome ir vienos ir antros pusės paskelbtus tautų apsisprendimo obalsius. Ir tatai jau yra labai daug. Mes tuo būdu gauname pripažįstamos mums teisės savo krašto ateitį nusispręsti. Tai yra – mes, tarytum, liuosuojami nuo pirmesniųjų prievartos ryšių ir leidžiami liuosai savo tautinius siekimus ir pačią gyvatą saviškai statyti.

Tačiau drauge mes žinome, kaip šių dienų politikoje pliki principai dar maža turi galios ir svaros. Be to, net pripažįstami, tie principai kitų, stipresnių išrokavimų ir interesų įtakoje gauna gyvenime pertaisytos, iškreiptos, sugniaužytos išvaizdos. Todėl mūsų stovis toli gražu nėra lengvas ir aiškus net ir tojo apsisprendimo principo akyvaizdoje.

Šit kodėl šis metas neša mums drauge su skaisčiausia viltimi ir didžiausio nerimo. Ypačiai nejauku darosi menant, jog mūsų tautos ir krašto likimą, visą mūsų ateitį turėtų lemti svetimi gaivalai, svetimų tautų valstybės, į mūsų moralinius ir kultūros reikalus neatsižvelgiamos.

Todėl pirmas šiandieninis mūsų uždavinys čia yra tie reikalai ir siekimai pareikšti taip, kaip jie yra mūsų plačios visuomenės suprantami ir nustatyti. Tai ir yra visų pirmiausia mūsų savarankiškos ir nepriklausomos valstybės sudarymas, kaip tat vienu balsu yra nutarusios Vilniaus ir užsienio lietuvių konferencijos.

Bet atsižvelgdami į šių dienų sąlygas ir gerai numanydami sprendžiamus politikos veiksnius, mes turime rokuotis ir su sunkenybėmis, kurios randas tiems siekimams įkūnyti. Ir kol politikoje dar nenuleistas kardas, kol neaptilo varžytinių ir pajėgų kovos; – tos sunkenybės mus verčia ieškoti, kad ir nepatogios, bet numanytinai patogiausios išeities. Tai ir yra politikos išmintis, – atspėjant realines sąlygas – tautos išlaikymui ir jos ateities gerovei išgauti ne tik didžiausia galimoji plėtojimosi liuosybė, bet ir apdrausti gyvo tautos branduolio visybė (čiellybė). Nes tik savo visybėje tauta įgyja sveikos plėtojimosi galios.

Tų sunkių ir sprendžiamų klausimų akyvaizdoje yra šiandien statoma mūsų visuomenė ir visų pirma viešais pripažintas jos organas – Lietuvos Taryba. Šiandien yra visiems privalu rimtai atsverti esamosios sąlygos ir galimybės ir akylai nužiūrėti mūsų trokštamosios nepriklausomybės keliai. Atsidėjus tenka taip pat dėmėtis į pačios taikos tarybas, nes, kaip žinome, <bolševikai> yra griežtai nusistatę visa, kas tariama, tuojau skelbti savo visuomenei ir viso plataus pasaulio šalims.

_

Šaltinis: Lietuvos Aidas, 1917 m. gruodžio 20 d., nr. 44, p. 1-2.
http://www.epaveldas.lt/_1
http://www.epaveldas.lt/_2