1917 m. gruodžio 22 d. | Wilhelmas Kahmannas | Apie ginklų sustabdymo derybų dvasią
Lietuvių tautai negali būti vis vien, kokia dvasia yra įvykęs ginklų sustabdymas. Jei tebūtų atsvėrusi tiktai jėga ir galybė, vadinasi, militarizmas, tuomet reiktų bijoti, kad ta pati dvasia nevyrautų ir prasidėsiančiose taikos tarybose ir tokiu būdu neatsvertų arba nenuspręstų, kokis turi būti visas taikius tarp vidurio valdijų ir Rusijos. Tame sykyje tegalėtų būti taikius pilnas griežtų priešingumų, kliūčių ir nemalonumų. Sunku ir įsivaizduoti, kokis tada turėtų būti padėjimas Lietuvos, kuri pasijustų besanti įterpta tarpe dviejų didžių, kits kitai griežtai priešingų valdijų grupių. Bet kada dabar atnaujina abi valdijų grupės prieteliškus ryšius, tai ir Lietuvai iš to tegali būti vien tiktai naudos. Atgijus ūkio susisiekimui, patarps ir Lietuvos ūkis. O kame gerai klojasi ūkio reikalai, čia kultūra ir dvasios gyvenimas taip pat skleidžiasi. Pagalios tokiai dvasiai vyraujant ir lietuvių geidimai tikriausiai bus galima įvykinti.
Ar šitos dvasios apsireiškimas vokiečių pusėje bus gana stiprus, ar jie galės įtikinti visus lietuvius ir tuos, kurie ligišiol vis dar atsargiai laikėsi šalyje? Reikia čia ir patiems mėginti griežčiau perveikti ir nepasitikėjimas kiekvieno lietuvio, kuris nėra nieku paremtas; nes reikia žinoti nepasitikėjimo saikas ir pamatas. Betikslis nepasitikėjimas – tai labai įtartinas daiktas. Reikia suprasti, jog dabartinis pasidėjimas žemėje yra pagimdytas paties karo reikalų ir būtinai turėjo įgyti. Rodos, pasitikimybė politikoje dar neturi atsveriamosios reikšmės, bet jis gali daug padėti žengti tais keliais, kuriais liepta eiti tikrasis dadėjimas.
—
Šaltinis: “Dabartis”, 1917-12-22, Nr. 113, p. 1-2.