1917 m. gruodžio 29 d. | Petras Klimas | Tautų apsisprendimo teisė ir plebiscitas

Mes nekalbėsime apie plebiscito gerybes ir ydas apskritai, sprendžiant kai kuriuos klausimus jaus susidariusioje valstybėje, kaip tat yra, pvz., Šveicarijoje. Čia mums pravers tik pažymėti, jog plebiscitas (visų gyventojų atsiklausimas), tai nėra toks kelias, kuriuo visuomenei tiesiausiai galima būtų eiti į kultūros uždavinius.

Lietuvos Brastoje taikos tarybas pradedant Vokietijos atstovas Kuhlmann’as pastebėjo, kad tuo tarpu nebus svastomos visos taikos smulkmenos. Dabartinių tarybų uždavinys yra <nustatyti svarbiausieji pamatai ir sąlygos, kad juo greičiau galėtų būti atnaujintas taikus ir kaimyniškas susisiekimas, ypačiai kultūros ir ūkio srityje, ir apsvarstytos geriausios priemonės, kuriomis galima būtų apgydyti karo suteiktos žaizdos>.

Iš tų bendrai nusakytų uždavinių sunku dar spėti, kurie klausimai tuojau bus rišami ir kurie atidedami. Mums, be abejonės, daugiausiai rūpi, kaip čia bus keliamas Lietuvos klausimas. Nes, šiaip ar taip, jis vargu galės būti atidėtas. Jo nerišant, juk negalėtų būti nustatyti ir tie svarbiausieji pamatai bei sąlygos, kuriomis naujai turėtų jau dabar susitvarkyti santykiai tarp Rusijos ir Vokietijos. Berods, yra numanu, jog šioks ar toks rišimas ir to rišimo smulkmenos privalys dar visuotinės, visų valstybių santaikos patvirtinimo. Kitai sakant, Lietuvos Brastoje eina ne galutinės, bet prieštaikio arba vadinamos preliminarinės taikos tarybos. Bet galima numanyti, jog svarbiausius pamatus ir pradžią mūsų klausimo rišimui vistik jau jos turės pateikti.

Kol kas iš tų rišimo kelių ir būdų plačiai visuomenei tėra žinomi bendri principai (dėsniai), kuriuos paskelbė ir Vokietija ir Rusija. Būtent, jog tautos turi teisės pačios spręsti savo būtį. Bet toji <apsisprendimo teisė> šiandien sukėlė jau nemaža visokių aiškinimų. Šen ir ten girdėti tą teisę suprantant kaipo teisę kiekvienam gyventojui pasisakyti, kaip jis nori savo tautinį ir politikinį likimą nulemti. Kitaip tariant, kalbama apie vadinamąjį plebiscitą. Eina gandų, jog į tokį plebiscitą bet kas mėginąs jau ruoštis ir kitus ruošti Todėl mums yra svarbu čia išsiaiškinti paties plebiscito vertybė tokiems klausimams rišti.

Mes nekalbėsime apie plebiscito gerybes ir ydas apskritai, sprendžiant kai kuriuos klausimus jau susidariusioje valstybėje, kaip tat yra, pvz., Šveicarijoje. Čia mums pravers tik pažymėti, jog plebiscitas (visų gyventojų atsiklausimas) tai nėra toks kelias, kuriuo visuomenei tiesiausiai galima būtų eiti į kultūros uždavinius. Yra žinoma, jog ne vienas žalingas kultūrai įstatymas ar sprendimas Šveicarijoje (pav., mirties bausmė, kankinimas), buvo įvestas plebiscito keliu. Ispanijos <Auto da fė> ir Rymo minių ieškojimas piktų pramogų taipo pat kadai ėjo savo rūšies plebiscito nutarimais. Agitacija, demagogija čia gali įvairiomis neteisingomis, pramanytomis paskalomis plačias minias tą ar kitą valandą taip sujaudrinti, jog žmonės gali lyginai prarasti rimtą sąmonę, kaip ir išgąsčio metu (panikoje). Ir juo tos minios yra mažiau apsišvietę, juo mažiau jos yra savarankiškos ir juo tad greičiau ir lengviau jos pasiduoda kurio vieno momento akymirksniui, netesėdamos atsverti kitų, rasi, daug svarbesnių momentų.

Bet tos plebiscito (minios balso) ydos dar nėra taip pavojingos esamoje ir jau įsigyvenusioje valstybėje. Net po pikčiausio nusprendimo čia atviras liekas kelias susipratimui platinti, ir ankščiau ar vėliau tos pačios minios savo ydas pažinę gali jas atitaisyti. Visai kitaip yra kuriant naują valstybę ir plebiscitu sprendžiant valstybės santykius bei ribas. Kokio nors laikinui momento įtakoje žmonės, čia kartą apsisprendę, galėtų patekti į amžinai nepataisomą padėjimą, Tiesa, jie gali išsirinkti ir teisingiausią bei tikriausią išėjimą. Betgi tam nėra čia jokių garantijų. Tatai mes matome ypačiai turėdami omenyje mūsų tautinius santykius.

Pakaks čia paminėti, jog pvz. Vilniaus biednuomenė jau nekartą yra <apsisprendusi> esanti tai lenkų, tai lietuvių, atsižvelgdama išimtinai į kurį dienos klausimą. Dažnai lenkiškumas ar lietuviškumas pareidavo nuo to, kuris komitetas geriau šelpdavo, ar kuriam ponui tarnavo. Tamsūs, neapšviesti visuomenės gaivalai apskritai per visą pasaulį yra nepribrendę tautinės kultūros reikšmės supratimo, ir toki klausimai, jiems pastatyti, visiškai yra bergždi. Tuo tarpu gaivalai, etnografinai būdami vienos tautos kilimo ir praeities, artimoje ateityje gali būti ir ištikųjų yra tautinės kultūros pajėga. Be to, mes turime atsiminti, kokiomis sąlygomis tektų mūsų valstiečiui ar miestelėnui <apsispręsti>, ypačiai Vilniaus gubernijoje. Mes žinome, kokios klaidinamos reikšmės virto visoj Lietuvoj lenkų kalba. Juk net apšviesti žmonės per ją kartais nesugeba savo tautybės suprasti. Valstiečiui, kurs moka ir lenkiškai, ir lietuviškai, tautybės klausimas pasidaro, rasi, ir visai neįmanomas. Gi kas jau vien lenkiškai tekalba, tam tereikia paaiškinimo, kad kiekvienas, kurs kalba lenkiškai, yra lenkas, ir valstietis pasisakys esąs lenkas. Paprastas mūsų žmogelis juk dažniausiai nežino nei savo praeities, nei savo tautinės ateities nesivaizdina.

Mes visai neginame, jog daug lietuvių šiandien lenkiškai šneka, ir Vilniaus gubernijoje. Ištisos sritys lietuvių kalbos nebevartoja. Mums tatai nė nėra kokia ypatinga keistenybė. Mes žinome savo istoriją ir mokame įvertinti josios veiksnius. Mes taip apt suprantame, jog tas istorijos sudarytas stovis šiandien duoda labai puikios bei lengvos progos lenkams ir jiems reikiamoji agitacija pavaryti ir žmonių balsu atsiremti.Ypačiai turint omenyje, kad tikybos vadovai Vilniaus vyskupijoje tuo tarpu yra žmonės, kurie nepaprastą masių religingumą kiekviena proga naudoja lenkiškos politikos reikalams. Vyskupijos valdytojas juk dargi tiesiog pasirašė po memorialu, kuriame pasisakė, jog Lietuvą jis pripažįsta neskaldoma Lenkijos dalimi ir visuomet stengsis sujungti ją į vieną valstybę.

Tap, mes suprantame tuos veiksnius ir jaučiame tuos <falšyvus kozirius> lenkų ir lenkininkų rankose prieš pasaulio nežinėlius. Bet mes netikime, kad tais koziriais šiandien turėtų būti išlošiama partija rimtame ir patikrintame santykyje. O labai galimas yra daiktas, kad šių dienų sąlygose pravestas tautinis plebiscitas kai kuriose Lietuvos kraštuose kaip tik būtų dar naujas koziris nesąžiningiems lošikams.

Tatai pat mes galime pasakyti ir apie gudų pretenzijas, kiek jos liečia Vilniaus apylinkes ir artimųjų rytų bei pietų sritį. Mes taip pat žinome, jog čia daug kur gudiškai žmonės šneka ir dėl to nė nesiginčijame. Bet mes iš to nedarome išvadų, jog tai yra gudų tautos kraštas, kaip jis nėra lenkų. Charakteringa, jog lenkų publicistai ir pats ministerių pirmininkas Kucharzewskis mini mokslinius išrodymus, kad Vilniaus gubernijoje daug žmonių šneką lenkiškai. Nors ir toli gražu ne tokiais dideliais procentais, mes ir patys jiems tatai galime paliudyti. Bet tepasirūpinie lenkų mokslininkai išrodyti, kad tai yra lenkai, būtent, lenkų kilimo slavai, o ne aborigenai lietuviai, kurie tik dėl ypatingų laikinų priežasčių, o daugelis ir visai nesenai tesiėmė šnekėti lenkiškai, išpradžių bažnyčios arba su ponais, o vėliau ir namie. Tegu jie taip pat išrodo, kad tie žmonės yra jų tautos sąmoningi šalininkai ir jų kultūros giliai įsitikinę vertintojai. Mes palūkėsime! P. Kl.

—
Šaltinis: Lietuvos Aidas, 1917 m. gruodžio 29 d., nr., p. 1-2.
http://www.epaveldas.lt/_1
http://www.epaveldas.lt/_2