1917 m. gruodžio 29 d. | Tarpušventis

Kas ponams vasarojamasis laikas, mokiniams – atostogos, tarnaujantiesiems yra tarpušventis – tarpas nuo Kalėdų iki Naujų Metų. Tai yra laisvės metas, dykalaikis visiems tiems, kurie per ištisus metus yra tarnavę pas ūkininkus, kaipo bernai arba tarnaitės. Paprastai tarnaujantieji savo vietas palieka ar jau dieną prieš Kalėdas, arba antrąją Kalėdų dieną, nes pirmoji Kalėdų diena skaitosi „didi šventė“, kuomet nepridera ne tik užsiimti darbais, bet ir keliauti; tą dieną netinka skaitliuotis nė su darbo davėjais.

Jei ponai laukia vasarojamojo laiko paįvairinti savo gyvenimui, jei vaikai laukia atostogų, kurių metuose esti kelerios, tai kaip turi išsiilgti tarpušvenčio tarnai ir tarnaitės, kuriems tas laikas – tai vienatinis ištisų metų dykalaikis, laisvės laikotarpis, kuriuo kiekvienas gali naudotis, kaip tinkamas. Vaikai, pagrįžę pas tėvus, džiiaugiasi visi vėl kartu susiėję krūvon senąjin lizdan, kame jie yra gimę, praštirpę. Tėvai džiaugiasi, jog vaikai patys išsimaitina, užsidirba pinigų. Kiek čia kalbų, pasakojimų! Kiek čia palyginimų, nagrinėjimų, katro vieta yra buvusi geriausia, katro šeimininkas žmoniškiausias, katras parnešė gausių dovanų „paviržio“, kokie darbai sunkiausi, kurie lengviausi! O tų darbų yra buvę tiek daug, ir visi jie reikėjo atlikti anot patarlės: „Akys mato, širdis baidos, rankos tur nudirbti“. Katras pirmuosius metus yra perleidęs tarnyboje, tas, žinia, labiausiai yra pasiilgęs tėvų namelių. Kas jau yra perleidęs keletą vietų, tas jau labiau pripratęs „vargelį vargti“, tas jau labiau moka suturėti savo jausmus, tas jau labiau yra pasaulio žmogus, nes jisai jau yra „pasaulį bandęs, prityręs“.

Maisto klausimas tarpušventyje nespaudžia jaunųjų, nes kiekvienas, išeidamas iš vietos, gauna savo dalį maisto – duonos, pyragų, mėsos – todėl be rūpesnio gali pergyventi tą keletą dykalaikio dienų. Katras dar neturi vietos kitiems metams, eina į muges arba į prekymečius pasiieškoti atsakomo darbo davėjo, susiderėti, jei galima, geresnėmis sąlygomis. Taipo tarpušvenčio savaitė pereina labai greitai, o po Naujų Metų jau vėl reikia stoti vieton, pradėti ilga metų darbų eilė. Tada vėl telieka tiktai atminimas to gražiojo laiko, ir stropiai besidarbuojant reikia ramintis žodžiais: „Jei ne vargai, ne bėdos, būt visados Kalėdos“.

Lukiškių aikštė, Vilnius. XX a. II deš. Fotografas J. Bulhak.

—

Šaltinis: „Dabartis“, 1917 m. gruodžio 29 d. , Nr. 115, p. 5.

http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=361882&seqNr=5