1917 m. lapkričio 17 d. | Peliksas Bugailiškis | Šis tas apie savivaldybę

Savivaldybės klausimas yra gyvas mūsų dienos klausimas, nes su juo rišasi mūsų vidaus susitvarkymas. Taigi, čia nors bendrais ruožais paduodame pamatinius savivaldybės dėsnius, jo uždavinius ir turinį, kaip jie yra nusistatę kitose pažangiose valstybėse.

Savivaldybė reiškia tokią tvarką, kada krašto gyventojai gauna teisės patys rūpintis savo vietos (apskričio, valsčiaus, miesto ir t.t.), ūkio, kultūros ir kitokiais reikalais. Jie tokiu būdu pasiima savivaldybės prievolių į savo rankas, palikdami valstybės žiniai daugiau bendruosius šalies reikalus – politiką, kariuomenę, valstybės kelių, pašto, finansų ir kitų visam kraštui privalomų reikalų tvarkymą. Del to juo nuosakiau ir plačiau tie vietiniai ir bendri valstybės reikalai paskirstyti, juo daugiau turi savivaldybė teisių ir reikšmės.

Visose kultūros šalyse matome visuomenės gyvenimą darant žymios pažangos. Kas pirma buvo atskirų žmonių daroma, dabar tat atlieka jungtinės jėgos – kuopos, draugijos, sąjungos ir t. t. Juo tankiau žmonės yra kur susikimšę, juo daugiau jiems tenka susidurti ir visaip susirišti. Kyla tada aikštėn daugybė naujų bendrų ir didelių reikalų, kurie vienam žmogui nebepakeliami, pav. miestų aprūpinimas šviesa, vandeniu, apsaugojimas nuo gaisro, gatvių, sodžiaus kelių ištaisymas, ligoninių, mokyklų kūrimas ir t. t.

Tų visų reikalų negali tinkamai patenkinti nei valstybė, nei atskiri verteivos, nes jiems jie nėra taip artimi ir jų gyvai nepaliečia, kaip kad pačius gyventojus. Vietos žmonės geriau mokės sutaikyti pavienius reikalus su visuomenės reikalais, nes savo valsčiuje ar apylinkėje jie jaučiasi tampriau tarpusavy susirišę, negu su valstybe: čia jie vaizdžiau mato save visuomenės nariais-dalyviais, negu valstybėje; čia taip pat prieš akis stovi apčiuopiamoji nauda, kurią vietos žmonės mato savivaldybės darbe.

Žodžiu, vietoje didelės valdžios turime čia kiekvienam artimą valdymo formą. Jos veikėjai gauna savo reikšmės tiesiog iš savo rinkikų, vietinių žmonių, kitaip sakant, prieš juos teatsako, jiems nepriklauso.

tačiau tatai visgi nereiškia, kad valstybinė valdžia liktų čia visai išstumta; jos darbas – nustatyti pamatai, kuriais turi tvarkytis savivaldybės įstaigos ir jų bendroji priežiūra. Nuo to, kaip nusistato tie pamatai, pareina pačios savivaldybės ateitis ir jos plėtojimasis: jos reikšmė, pavyzdžiui, bus paneikta, jei valstybinės valdžios priežiūra pataps įkiria globa, kuri varžys tveriamojo darbo liuosybę, pančios savivaldybės kojas.

Del to įvairių kraštų savivaldybės turi savo ypatingąją istoriją ir savo nevienodą turinį ir teises.
Apskritai imant, įvairių šalių gyvenime pastebiame dvi skirtini savivaldybės pakraipi, kuriomis eina jų plėtojimasis. Viena jų – aristokratinė, kur vietos valdžia esti paduota į rankas didikų, turtingesniųjų gyventojų sluoksnių, kaip antai, Anglijoje ligi 1894 metų. Austrijoje ir Prūsuose; antroji pakraipa yra tai – demokratinė, kur savivaldybėje dalyvauja plačioji visuomenė, tariant, ne tik jos vidurinis luomas, bet ir visa liaudis, darbo žmonės, kuriems tie visi reikalai arčiau jų kūno ir širdies guli; taip yra Jungtinėje Amerikos Valstybėje, Suomijoje, Šveicarijoje ir kitose demokratinėse valstybėse.

Visa šalių vidaus politikos istorija yra tų dviejų srovių kova del valdžios. Istorija betgi žino ir priešingų apsireiškimų: pavyzdžiui, Prancūzijoje po didžiosios revoliucijos demokratinės partijos, bijodamos išpradžių, kad savivaldybė netaptų senosios valdžios ramščiu, nebuvo jos didesnių teisių šalininkės; arba vėl Austrijoje, kur savivaldybė delei savo ypatingos organizacijos yra nedemokratinio sąstato, konservatorių partijos kovoja del jų platesnių teisių.
Apie savivaldybės uždavinius ir jų darbo turinį plačiau teks kitą kartą pašnekėti. Gk.
—
Šaltinis: Lietuvos aidas, 1917 m. lapkričio 17 d., Nr. 30, „Šis tas apie savivaldybę“ p. 2.

http://www.epaveldas.lt/recordImage…