1917 m. lapkričio 17 d. | Vincas Vilkaitis | Kaimui atbundant

Mainosi laikai: kas sena, griūna, gyvenims naujas gema iš griuvėsių.

Ta poeto mintis tinka ypačiai šiam laiko tarpui apibūdinti, kuris veik kas diena neša naujų atmainų, kur veik visas pasaulis yra pasiryžęs sugriauti kas sena, kad gimtų nauja; kur, pagaliau, žmogus aukoja didžiausią savo turtą – gyvybę, naujam gyvenimui ruošti. Dideliai prasikalstų pasaulis, jei jisai, kardu ir ugnimi sugriovęs senąjį gyvenimą, neduotų reikštis naujajam, jei sumyniotų jo atžalas, tramdytų jo bujojimą. Lygiai nedėkingo atminimo užsipelnytų tasai, kuris naujam pavasariui brėkštant ir gaivinančio jo jaunybės gražumo kviečiamas nestotų darban.
Griovimui ateina galas, reikia imtis statyti: – „Pakelkite savo galvas aukštyn, nes jūsų išganymas netoli yra“ – ragino mūsų bičiulis G. Sauerveinas lietuvius darban dar tais metais, kai mūsų išganymui vilties kur kas mažiau būta. Bet manosi laikai. Šių metų mūsų viešojo gyvenimo apsireiškimai teikia naujos vilties, kad perėję per ugnį, tapsime tvirtesni ir skaistesni, idant eitume pro naujus gyvenimo vartus.

Pirmųjų karo metų parblokštas ir sugniuždytas lietuvis kaimietis buvo pasijutęs išpradžios be jokios paramos dvasioje ir, abejojimuose paskendęs, tempė kasdien vargų naštą, praradęs viltį ne vien kada geriau susitvarkyti, bet net sulaukti paramos dvasiai iš savųjų tarpo. Nei jokio savųjų gando, nei savo laikraščio nesulaukdamas, klausė jisai liūdnų tarpusavio minčių, nagrinėjo, apsisvarstydamas, savo skurdą, skaitė skriaudas, viena mintimi tesiramindamas: ateis gal netrukus karo galas, baigsis vargai, išaus kita gadynė – tegu ne mūsų pačių skaidrinama, bet vis bus kita, gal geresnė, jau viena delto, kad kita.

Bet karas nesiliovė. Stangesnis, gyvesnės dvasios jaunimas ėmė reikšti savo gyvenimą. Kur ne kur atsirado pramogos, ir – tarpusavio drausmei karo metu sumažėjus – visa eina tarpe jų drąsiau. Reikėjo tik geresnio maisto dvasiai, sveiko oro, naujų minčių. Kur brendo tos mintys – buvo vienos, neviešos, mintys atsiskyrėlės, mintys vargintojos. Nebuvo viešumos, tik klaiki vienuma, ūpo gadynė-vis griovimo palaikai.

Todėl neapsakomos reikšmės yra visai Lietuvai šiuo žvilgsniu tie obalsiai, kuriuos išgirdome viešai paleistus iš Vilniaus. Nematomomis gijomis, bet tvirtai riša jie mus draugėn, įnešdami mūsų gyveniman sveiko oro, naujų minčių, drausmės, vilties jos netekusiems ir darbo norintiems dirbti mūsų ateities vardu. Be visa to mes buvome pakrikę, kiekvienas sau ir apylinkės atsitikimų, srovel pavestas. Mums reikėjo aiškiau rodomo kelio ir atsparos.

Bet, be laikraščio ir bendriesiems šiandien iškeltiems obalsiams pritarimo, dar viena mums reikia – gyvo žodžio ir knygos.

Girdime L. Tarybos atstovus važinėsiant po Lietuvą. Jie pranešią mums apie savo darbus, praplėsią mūsų žinių sritį. Tebūnie gausūs jų klausytojai ir gausūs jų darbų vaisiai. Mes girdime – ir laukiame.

Knyga – tasai nuolatinis dvasios akstinas kursai ragina ir kviečia, moko ir šaukia – šiandien sunkiau rasti. Yra mokyklų, bet nėra knygynų. jei mokykla pratina prie knygos, tai kodel ji ligi šiol tenkinasi vien vadovėliais? Mokiniai turi ir namieje brolių ir seserų, ir gera knygutė būtų malonus svečias mokinio namuose. Trijų metų karas užaugino naujų skaitytojų, o viltis, kad gimtoji kalba, virs ilgainiui valstybės ir švietimo kalba, šaukte šaukia prie knygos visus, kurie pirmiau neturėjo progos tobulai pažinti gimtąją kalbą arba nematė reikalo tam dalykui daug darbo padėti.
Bet šiandien mums nauja gadynė. Naujas gandas eina per visą Lietuvą, ir kaimietis ieško progos įturtinti savo protą ir širdį tomis vertybėmis, kurių per skausmus ir kančias teikė ir teikia jam jo broliai.
—
Šaltinis: Lietuvos Aidas, 1917.11.17, nr. 30, Kaimui atbundant. p. 1-2.
http://www.epaveldas.lt/