1917 m. lapkričio 2-10 d. | Iš Berno konferencijos protokolų: dėl Lietuvos Tarybos kompetencijos

[…]
Kyla smarkios diskusijos, ar detalizuoti Tarybos kompetenciją, ar ne – vieni – už, kiti – prieš. Kai kurie iškelia klausimą, kaip sustiprinti Lietuvos Tarybos autoritetą kaip tarp pačių lietuvių, taip ir užsienyje, ypač prieš vokiečių valdžią. Jokių praktikos išvadų dėlei šio klausimo nepadaryta, tik visi sutiko, kad reikalingas yra vienas arba du L[ietuvos] Tarybos atstovu Berlyne.
Dėlei pačios Lietuvos Tarybos kompetencijos priimta šioji rezoliucija:
Lietuvių Berno konferencija, pripažindama Lietuvos Tarybą, išrinktą Vilniaus Konferencijos [18-22 rugsėjo 1917 m.], tikra Lietuvos atstove, vyriausia lietuvių tautos vadove ir Nepriklausomos Lietuvos valdžios branduoliu, reikalauja šiai Tarybai tinkamos kompetencijos, būtent:
Lietuvos ūkiui sutvarkyti:
[a) rekvizijos,
b) karo nuostoliai,
c) išgriautų sodžių ir miestų atstatymas,
d) agrarė reforma,
e) valstijos turtai ir t.t.].
1.Visuomenės gyvenimui nustatyti:
a) draugijos,
b) spauda ir t.t.
2. Skundus ant okupacijos valdžios pertikrinti [dėl rekvizicijų bei kitų karo sunkenybių].
3. Švietimo reikaluose.
4. Kulto dalykuose.
5. Finansų sutvarkyme.
6. Pramonės ir prekybos organizavime.
7. Teisių dalykuose (ypač Lietuvos valstybinės konstitucijos pagaminimas ir teisių kodekso paruošimas).
8. Policijos žinyba.
9. Savivalda.
10. Mokslo ir dailės įstaigų žinyba.
Kad Lietuvos Taryba galėtų tinkamai atlikti aukščiau išdėstytą darbų eilę, Liet[uvių] Berno Konferencija laiko reikalinga įvykdyti tarybos memoriale išdėstytus pageidavimus ir rūpintis pakeisti Lietuvoje dabartinę valdymo sistemą ir jos agentus, per maža atsižiūrinčius į šalies ir gyventojų reikalus…[…].

—
Šaltinis: Eidintas A., Lopata R. Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914-1920 metų dokumentuose.Vilnius, 2017. p. 289-290.