1917 m. lapkričio 2-10 d. | Iš Berno konferencijos protokolų: dėl Lietuvos valstybės sienų

Rezoliucija priimta su mažomis pataisomis, jos tekstas toks:

Kai dėl Lietuvos ribų, lietuvių Berno Konferencija sutinka su Lietuvos Konferencijos [Vilniuje – LT1918] rezoliucijam būtent, reikalauja Nepriklausomos Lietuvos etnografinėse ribose su reikalingomis ekonominiu arba kitais atžvilgiais korektyvomis. Konferencija mano, kad ribų klausimą tuojau reikėtų pradėti rišti. Jos numanymu etnografinin Lietuvos plotan įeina visa Kauno ir Suvalkų gubern[ijos], šiaurinė dalis Balstogės apskri[ties] su miestu Balstogė, Gardino, Slanymo, Sokolkos ir Volkovisko ištisi apskričiai Gardino gub., nes šituose apskričiuose, nors kalbama maišytu slavišku dialektu, tačiau jos gyventojai savo tikyba, būdu, papročiais ir rasės privalumais priklauso prie Lietuvių tautos. Jie gyvena teritorijoje, kuri nuo seniausių istorijoje pamenamų laikų, tai yra nuo XIII metšimčio pradžios, visada prie Lietuvos priklausė, todėl net ir rusų valdžia visada žiūrėjo į Gardino guberniją kaipo į integralę etnografinės Lietuvos dalį. Einant rytuosna, prie Lietuvos priklauso Naugarduko apskritis Minsko guber[nijoje] ir visa Vilniaus gubernija, išskyrus tas Vileikos ir Dysnos apskričių dalis, kur gyventojų dauguma pripažįsta pravoslavų tikybą. Šiaurėje etnografinė Lietuvos siena siekia iki Dauguvos upės, apimant visą Ilukštos apskr Kuršo gubern, o paskui eina maždaug Kauno-Kuršo gubernijų sienomis iki upės Bartuvos ir upe Bartuva iki jūros.

Tarp ekonominių korektyvų Konferencija nužiūri kaipo svarbiausią reikalą – Lietuvai uosto.

—
Šaltinis: Eidintas A., Lopata R. Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914-1920 metų dokumentuose.Vilnius, 2017. p. 283-286.