1917 m. lapkričio 21 d. | Petras Klimas | Dienoraštis: įvykių apžvalga

Mūs diplomatai iš užsienio vis dar negrįžta. Dabar yra Berlyne. Parvažiavo kun. Petrulis, Maculevičius ir Staugaitis. Buvo Šveicarijoje – Berne, bet kad ten buvo daug šnipų, tai slapta pervažiavo Lausannon, o rašė, kad posėdžiauja Berne. Iš ten ir davė telegramą, kad einą lietuvių tarybos iš visų kraštų. Nors iš tikrųjų tebuvo mūsiškiai ir šveicariečiai. Mat, kad būtų daugiau įspūdžio!. Tiesa, kun. Olšauskis prieš tai buvo nuvažiavęs Stockholman, kur pasišnekėjo su Bortkevičiene, Šilingu, Yču, Tumu, Šliūpu ir kt. Jie pripažinę Vilniaus Tarybą tikruoju Lietuvos atstovu. Taip pat šveicariečiai. Tokiu būdu mes dabar, tarytum, areopagas (rinktinių ir vadovaujančių asmenų susirinkimas). Berlyne šnekėjo su reichstago atstovais, su Auswartiges AMT. Kanclerio kol kas nekliudė: mat, nauja šluota, tai dar neapsišlavė. Įdomu tik, jog vos jiems į Berlyną nuvykus ir nuėjus į Ausw. Amt. juos pakvietė Isenburgas ir kažin koks iš Ob. Ost ir paskaitė Kuršo baronų telegramą, kad Kuršas nori susijungti su Vokietija į vieną valstybę, ir jog vokiečiai žiūrėsią, jei lietuviai to pat nepadarysią, tik Grenzberichtigung (sienos ištaisymo): t.y. linijos Gardinas-Kaunas-Kuršas. Čia buvo aiškus spaudimas. Bet Šaulys su Smetona tatai įsidėmėjo ir tiek. Ausw. Amt jiems paaiškino, jog jie nesutinka su vietinės valdžios politika. Bet padaryti kas sunku. Nenuvertę Isenburgo, esą nieko neįveiksime. Šiaip visos daugumos partijos tarėsi Lietuvą ginti ligi nepriklausomybės. Net 213 s-d. atstovas (Eduard) David pasakęs, jog s-d. stovės už Lietuvos savarankiškumą respublikos, monarchijos ar kita forma. Erzbergas irgi tai pat patvirtino. Kunigai buvo kalbėję su katalikų atstovais, kiti su kairiosiomis partijomis. Pasirodo, labai mažai visą esą informuoti. Lenkai gi varo priešingą politiką ir nori prisijungti Suv. iš Vilniaus gub. Adlono viešbutyje buvo padarytas pasikalbėjimas, kur buvo sukviesta žurnalistų, valdininkų ir reichstago atstovų. Sušaukė tai Roppas. Visi kalbėjo palankiai; tik Roppui išsišokus prieš lenkus, Delbruckas ėmė už juos kalbėti ir sakė Vilnių esant visai lenkišku miestu. Smetona atsakė jam. Ir netiesa, ką laikraščiai skelbė apie Gaigalaitį. Jis visai nekalbėjęs, kad Prūsų lietuviams nė į galvą neateiną dėtis su naująja Lietuva. Paskaitoje buvo Kugleris ir Zechlinas.

Tuo tarpu mes čia Vilniuje, kaip buvo pirma nutarta, sušaukėme 19 d. Lietuvos tarybos privatinius posėdžius. Neatvažiavo iš Kauno ir Smilgevičius. Todėl quorumas nors ir buvo, betgi svarbesnių reikalų netarėme svarstyti. Bepaliko buto klausimas, pranešimai ir kt. smulkmenos. Butą vokiečiai pasiūlė privatinį Jurgio pr. 11, kur vienam gale kinematografas, bierhalle (alinė) ir kt. Nutarėme ne tik neimti, bet ir nežiūrėti. Mes nusistatėme: valdžios, atskirą ir pakankamai ruimingą.

Michalkevičius nubaudė kunigus, kurie pasirašė po lietuvių. memorialu: Bakšį, Kuktą, Stankevičių. Varno sodžiuje, matyti, dar nepasiekė; nes oficialiniai Mich., matyti, nedrįso, o privatiniai taip pat greit neina. Baudė už ,,maldingo kataliko jausmų užgavimą ir papiktinimą”. Jokio formalinio teismo nebuvo. Tik pasišaukę patardė ir administ. mėnesiui suspendavo, o jei neturėtų iš ko gyventi – pasiūlė Gardino vienuolyną. Kukta, kaip kanauninkas, lieka savo namuos. Norėjome tą žinią padėti ,,Lietuvos aide”, bet cenzūra nepraleido. Dėl to net norėjome sustabdyti laikraštį, nakčia ir šen, ir ten lakstėme. Pagalios nuvažiavome pas Mironą ir pasirodo, jog patys kunigai nenori skelbti! Pfui! Kitą kartą kunigai vieni jau sutiko paskelbti, bet cenzūra vėl neleido: girdi, reikia palaukti Isenburgo, kuris yra išvažiavęs Berlynan; be to, čia, girdi, patiems lietuviams būsią kenksminga. Pats buvo kelis kartus pas Schmutterį (Kuglerio vietininką), bet nieko neišėjo. Juo labiau, kad patys kunigai, ypačiai Brazys, buvo nuėjęs ir pats nori nesikalbėti. Girdi, reikia laukti grįžtančių Smetonos. Kunigai padavė apeliaciją. Tuo reikalu šventadienį buvo didokas susirinkimas Mikalojaus salėje. Pasirinko, žinoma, daugiausiai ,,argumentų”. Sudarė adresą nukentėjusiems dėl teisybės kunigams ir protestą prieš lenkišką politiką bažnyčiose. Žmonių būta arti 400. Čia sudarė protestą ir Vileišienė moterų-katalikų vardu, kurios anot jos, viską griežčiau ir greičiau padarą, nekaip šaltapročiai vyrai. Nors verda- bet, matyti, greitai viskas išgaruos.
Daugiausiai vargo turime su laikraščio cenzūra. Likęs Schmutteris vietoj Kuglerio yra toks bailūnas ir toks alldeutschas, jog kiekvieną kartą laikraštis tenka iš naujo laužyti. Keikiame ir tariamės rašyti apie ,,silkių marinavojimą”. Įžangą. str. tiesiog nepraleidžia: belieka rašyti, rasi, tik apie tokias temas kaip: ,,Ar gali vištos išperėti žuvų ikrus”? Apie Tarybą nė minėti neduoda, mokyklos visur turi būti vokiška tvarka vedamos. Pagalios visai pritrūkome popierio. Pressestelle įsakė spausdinti tik 15.000 egz. jokiu būdu ne daugiau- nes ,,Strafe” (pabauda). Puikus susiaurinimas! Nesigėdi vokiečiai priminti mums ,,Papiermangel” (popierio trūkumą) ar ,,sparen” (taupyti). Biaurybė visu mūsų miškus iš mūsų vagia ir naudoja, o mums, girdi, ,,sparen”. Žinoma, koks ,,Wilnaer Zeitung”, kurs nežinia kam leidžiamas, tokio sparen neprivalo daryti; jis kasdien eina ir po 6 psl.! Tiesiog chamai. Taip dabar kalba visi lietuvaičiai, vokietį biurokratą pažinę.

—
Šaltinis: Petras Klimas. Dienoraštis 1915-1919, Čikaga, 1988 m. p. 191-193.