1917 m. lapkričio 24 d. | Gabrielė Petkevičaitė – Bitė | Dienoraštis: Vakar buvo svarbi diena

Vakar buvo svarbi diena mano šventadienių kursų atidarymas. Gavau iš vietos valdžios leidimą mokyti su sąlyga, jog ir vokiečių kalba bus dėstoma. Kad ir juokinga sąlyga, bet nesunku pildyti. Ką suaugusius analfabetus mokysi vokiškai? Nebent: Guten Tag! Bitte! Danke! Butter, Eier ir kaput! — bet jų jau patys vokiečiai visus išmokė.
Tai sekmadieniais turi teisę rinktis pas mane visi, kas nori mokytis.

Vakar kursų atidarymą ir įstojamuosius kvotimus susirinko iš viso 30 žmonių, merginų daugiau, bet ir vaikinų netrūksta. Atėjo net viena jauna moterėlė. Iš tų 30 tik vienas baigęs liaudies mokyklą; 11 kad ir skaitančių, bet menkai; 12 sunkiai verčiančių žodžius ir ne visuomet teisingai; 5 analfabetai, ir tai pikčiausi, nes pramokę savo maldaknygėse skaityti rytines maldas ir mišias… o kitose knygose nė raidžių nepažįsta… Žinau aš jau iš prityrimo, kaip sunku yra tokiems išmokti skaityti ir kaip sunku juos mokyti.
Pasibaigus kvotimams, paaiškinau visiems, koks skirtumas tarp mokyto žmogaus ir bemokslio. Papasakojau, kad mūsų tautos sunkus likimas padarė mus veik mažiausiai apšviestus žmones visoje Europoje, todėl ir sunku mums gyventi turime stengtis kitus pavyti.

Bijodama iš karto jaunuomenės dideliu rimtumu nuo mokslo nubaidyti, paskaičiau jiems Žemaitės „Bičiuolius“. Nusitelkimas iš karto pasidarė jaukesnis. Truputi išsigandę veidai ėmė šypsotis, akyse linksmumo žiburiukai rodytis. Gale iškraustėm stalus iš valgomojo, ir leidau dainuoti, šokti drauge su vokiečiais, kurie nekantriai už durų laukė to leidimo.
Prasidėjo tikrai gražus vakarėlis. Pirmiausia vokiečiai pasigyrė savo gražiu choru. Paskui leido ir savo solistams kelias daineles padainuoti.

Nesmagu pasidarė, kaip mūsų nesusidainavę bemoksliai pamėgino traukti. Vargšai greitai susiprato, kad nesiseka, ir nutilo. Džiaugiuos, kad pirmais karo metais, turėdama dar fortepijoną, buvau savo tarnaitę pamokiusi nemaža dainelių ir iš Šimkaus rinkinėlio, ir iš kitų. Kad ir nedidelis ir neišdirbtas tarnaitės sopranėlis, būdama ausyla, ji grynai gražiai kaip skambalėlis išskambino mūsų liaudies dainų puikias melodijas. Vokiečiai tikrai gražiavosi jomis ir vakarėly prašė vis merginos dar dainuoti.

Paskui imtasi žaislų ir mūsiškių liaudies šokių su dainomis. Vokiečiai dainavo kartu, stengdamie.si ir žodžių garsais sekti; jie įnešė savo vikrumu ir tikrai vaikišku linksmumu daugiau judėjimo mūsų nedrąsių sodiečių tarpą.

Tylus kalnų kasyklų darbininkas pagrieždavo smuiku valsą arba šotišką, ir vėl vokiečiai su mūsiškiais sukosi linksmą ratą. Mano tarnaitė už savo gražias daineles buvo kaip ir vakaro karalienė. Visi ją gyrė, vyrai grobstė, ją šokinti.

Pirma kursų diena pasibaigė gražiai. Visi išsiskirstė patenkinti. Man užvis patiko, kad atėjo mokytis šeimynomis. Taip, sakysime, iš vienų namų trys broliai, brolienė, sesuo; iš antrų namų trys broliai, dvi seseri; iš trečių dvi seseri ir brolis. Be to, ateina sodžiais, taip ir grįžta būriais. Tam merginų valkiojimuisi vėlais vakarais ir naktimis kelias užkirstas. Davinėsiu tiek darbo namie atlikti, kad nevienos valandos laisvos neturėtų.. Iš šiaip, rodosi, nebus išskaičiavimo landžioti pas kareivius, jei čia viešai gaus progos pasilinksminti.

Negaliu tik sau dovanoti, kodėl pirm man tų kursų steigimo mintis nebuvo galvon atėjusi. <…>
Gabrielė Petkevičaitė – Bitė

1917 m. lapkričio 24. Panevėžys

Šaltinis: “Gabrielė Petkevičaitė – Bitė Iš gyvenimo verpetų” sud. Juozas Jasaitis, Kaunas “Šviesa” 1990 m., 248 psl.