1917 m. lapkričio 24 d. | Kazimieras Banaitis | Lietuvos himno reikalu

Buvusiam pulko muzikantui (L. Aido nr. 20) pakėlus klausimą del tautinio mūsų himno, redakcija gavo jau nemaža atsiliepimų. Tas klausimas daugeliui yra, matyti, didžiai parūpęs. Nes einant į naują gyvenimą, su kiekvienu jo žingsniu šen ir ten rišasi tautinio ženklo ir tautinio himno reikalas. Tuo dalyku šiandien yra susirūpinusi taip pat vokiečių tauta, kuri kol kas irgi neturi vieno visuotinai priimto ir visus patenkinančio himno. Šių metų birželio mėn. tam tikras komitetas buvo todel paskelbęs Vokietijoje konkursą ir gavo jau net 3200 naujų dainų. Tatai pat pataria daryti ir mūsų veikėjai.

Jakštas, savo atsiliepime prisidėdamas prie Lietuvos Aide pareikštos Buvusio muzikanto nuomonės, priduria dar, jog Kudirkos himne ne visai yra taisyklinga ir kalba (dirba ant naudos). Taipo pat nebeišrodo A. Jakštui tinkamas stiprybės sėmimas vien iš praeities. Pagaliau, konkurso sąlygų tarpe jis stato būtiną reikalavimą, kad naujam himne būtų paminėtas Dievas, kaipo visų tautų Viešpats. Gi ilgumo himnas neturėtų būti ilgesnis, kaip dviejų, daugiausia trijų aštuoneilių strofų.

Maždaug tokias pat pažiūras pareiškia ir kiti atsiliepusieji rašytojai. M. D. ta proga daro tokią pastabą: “Užgriuvo baisusis karas. Buvau išmestas iš tikrojo gyvenimo vėžių. Girdėjau užnemunėje armotų griovimą, regėjau padangėn kylančią dūmals lietuvių gerybę. Širdis dreba, nesulaikomos ašaros krinta. Norėtum melstis už tėvynę, tuojau užtraukti graudingos maldos giesmę, bet…” ir toliau autorius pažymi Kudirkos himne trūkstant maldos turinio. Tuo tarpu kitų tautų kaip tik himne esą kreipiamasi į Dievą (anglų, pirma, rusų, lenkų).

Platų rštą pateikia tuo pat mūsų himno klausimu Kazys Banaitis. Jisai mėgina jį bent laikinai ir išrišti. Manydami, jog ir platesnei visuomenei tas dalykas negali būti neįdomus, čia tą raštą paduosime mūsų skaitytojams.

Lietuvos savarankiškumo klausimui įgijus stipresnio pagrindo, atsiranda visa eilė mažesnių klausimų, kurių išrišimas šiaip ar taip reikalingas ir naudingas būsimam Lietuvos valstybiniam gyvenimui. Tų klausimų eilėje nepaskutinė vieta pridera ir mūsų tautinio himno klausimui.

Kiekviena susipratusi tauta turi savo himną. Savo himnus turi net ir atskiros žmonių organizacijos, draugijos, visuomenės srovės. Himnas yra tai tautos ar srovės obalsis; jame minimi dažniausia visai tautai ar srovei bendri idealiai, troškimai.

Tautos himnas turi atitikti tautos dvasią, nes kitaip jis nedarys tinkamo ir norimo įspūdžio. O idant himnas būtų tikrai tautinis, reikia, visų pirma, kad jo žodžiai derėtų į aukščiausius tautos idealus ir į jos politikinį stovį. Antra gi melodija turėtų turėti pagrinde savosios liaudies muziką. Jeigu šių dviejų ypatybių nėra, tai himnas negali būti tautinis.

Mainantis tautos gyvenimo sąlygoms ir jos siekimams, turi būti mainomas ir himnas, nes senasis tuomet nebederės naujiems gyvenimo reikalavimams ir obalsiams. Rusijos respublika antai jau nebegalės dainuoti senąjį himną, nes išeitų nesąmonė.

Be aukščiau minėtųjų sąlygų, atsižvelgiant į įvairius dailės ir patogumo reikalavimus, rašant himną, sektino yra dar šios taisyklės:

Himno žodžiai nei muzika turi skambėti rimtai ir iškilmingai. Tai eina iš paties himno uždavinio svarbumo: jame yra pareiškiamas visos tautos obalsis, jisai turi žadinti gaivinti tautinę dvasią ir piliečio drąsą.

Himnas negali būti perdaug ilgas ir ištęstas. Muzika turi apsieiti be vientonių tysavymų. nes juo muzikos veikalas trumpesnis ir gyvesnis, juo stipresnio jis palieka įspūdžio.

Himne turi vyrauti žadinamoji forma.

Himno žodžiai privalo būti lengvai suprantami; muzika-padainuojama, ne tik išlavintiems chorams, bet ir plačioms žmonių masėms. Jeigu himno melodijoje bus daugybės chromatinių ženklų, jeigu nuolat iš vienos tonacijos reikės keltis kiton (moduliacijos) – tai aišku, jog tokia tautinė daina per savo sunkumą nepaplis ir neprigis žmonėse.

Žinoma, himno muzika turėtų būti taip pat graži; tiktai tas gražumas privalo rištis su iškilmingumu.

Taigi sutraukus krūvon visa, kas pasakyta apie himną, išeina, jog jis privalo būti: tautinis, prilaikintas laiko dvasiai, rimtas, iškilmingas ir gražus, pagaliau, kiek galint suglaustas ir patogus išpildyti.

Dabartinis Lietuvos himnas yra parašytas žymaus mūsų atgimimo laikų veikėjo dr. V. Kudirkos. Jisai, aiškiai suprasdamas reikalingumą atgimstančiai tautai bendro vienybės obalsio, parašė žodžius “Lietuva, tėvyne mūsų” ir pritaikino patsai melodiją.

Berods, žodžiai yra perdaug minkšti ir tyliai švelnūs. Jie taip pat persilpnai išreiškia nepriklausomybės jausmą, laisvės troškimą ir pasiryžimą ją ginti. Meliodijos gi silpnumus jau senai yra nurodęs mūsų žymusis kompozitorius ir dailininkas M. K. Čiurlionis savo rašinyje “Apie muziką”. Bet už tuos trūkumus mes negalime kaltinti jo autoriaus. Reikia atminti anie laikai, kada darbavosi Kudirka. Jisai turėjo tiek visokių neatidedamų darbų ir, pagaliau, taip trumpai gyveno, kad neapspėjo atsidėjęs susvarstyti tokių melodijos tobulumų.

Todel dabar mainantis Lietuvos gyvenimo sąlygoms, reikėtų pasigaminti ir tinkamesnė tautinė daina.

Bet ar nėra mūsų muzikos literatūroje daugiau dainų, kurios tiktų himnui?

(T. b.)

 

Displaying Lietuvos_himno_reikalu_AIDas.jpg

Šaltinis: „Lietuvos Aidas“, Lietuvos himno reikalu, 1917 lapkričio 24 d., nr. 33, P. 2

Nuoroda: http://www.epaveldas.lt/