1917 m. lapkričio 26 d. | Lietuvos Tarybos memorandumas Vokietijos valdžiai

Pro memoria

Lietuvių tauta sutinkamai su savo atstovų lietuvių Vilniaus konferencijoje 1917 rugsėjo 18-22 aiškiai išreikštu noru siekia nepriklausomos, savarankiškos Lietuvos valstybės ir bus pasiryžusi sutinkamai su tos konferencijos nutarimais sueiti į artimesnius santykius su Vokietija sudarytų sutarčių ir konvencijų pagrindu, kai tik Vokietija pripažins ir prieš kitas valstybes parems Lietuvos nepriklausomybę.

Šiuo pagrindu žemiau pasirašusieji, kuriems šie nutarimai yra privalomi, pareiškia, jog jie pasinaudos visa savo įtaka, kad Lietuvos Krašto Taryba [Lietuvos Taryba – red.] kaip galima greičiau kartu su Vokietijos vyriausybe parengtų ir pasirašytų sutarčių projektus, kuriuos Krašto Taryba siūlys priimti dar sušauktiniame steigiamajame Lietuvos landtage ir kuriuose bus karinė, muitų, geležinkelio konvencijos ir kiti abiejų šalių interesus atitinkantys susitarimai, esant tokioms prielaidoms:

Krašto Tarybos autoritetas sustiprės dėl to, kad administracija pradės valdyti kraštą kartu su Krašto Taryba ir, kiek tai nesusiję su karine būtinybe, jai su vykdomuoju įgaliojimu bus patikėtos detaliau suderintinos krašto administracinės teritorijos. Dėl to Krašto Tarybai prašoma įrengti jos rangą atitinkantį biuro pastatą Vilniuje ir pirmiausia įrengti tokius darbo skyrius:

1. Liaudies ūkio (atstatymas, agrarinė reforma ir t. t.);
2. Viešojo gyvenimo (susivienijimai, spauda);
3. Prašymų ir skundų (tarpininkavimas tarp gyventojų ir administracijos);
4. Švietimo sistemos;
5. Kulto reikalų;
6. Finansų (taupomųjų kasų ir bankų sistemos atkūrimas);
7. Visuomenės gerovės (parama vargstantiems);
8. Konstitucijos ir teismų sistemos rengimo;
9. Savivaldos įkūrimo;
10. Meno ir mokslo.

Kartu žemiau pasirašiusieji išreiškia įsitikinimą, kad Krašto tarybai gali nepasiekti krašte įgyti ir išlaikyti pasitikėjimą ir autoritetą, kurie vieninteliai jai padėtų lietuvių tautoje įgyvendinti jos pasiūlytas sutartis, jei ji būtų priversta derėtis su jo Šviesybe kunigaikščiu v. Isenburg-Birstein, civilinės administracijos viršininku, nes lietuvių tauta irgi nebepasitiki pastarąja.

Vokietijos vyriausybė turi užtikrinti ginsianti Lietuvos teritorijos, apimančios Rusijos užkariautas sritis, kuriose gyvena lietuvių gentis ir visų pirma įskaitant sostinę Vilnių, vientisumą.

Vokietijos vyriausybė, kai tik Krašto Taryba, remdamasi tautų apsisprendimo teise, viešai paskelbs lietuvių tautos ir valstybės nepriklausomybę, viešai pripažins šią nepriklausomybę, Vokietijos vyriausybės nuožiūrai palikdama šį nepriklausomybės pripažinimą padaryti priklausomą nuo anksčiau minėtų sutarčių. Tuomet kartu su nepriklausomybės deklaracija Krašto Taryba su Vokietijos vyriausybe pasirašys pradžioje minėtus sutarčių ir konvencijų projektus, kuriuos parengti, atskirai imant, kartu su Vokietijos vyriausybe, žemiau pasirašiusieji tuo pat įpareigos Krašto Tarybą. Nepriklausomybės proklamaciją žemiau pasirašiusieji laiko būtina abiejų šalių interesams, nes ją didžiausią svorį įgis sudarytos sutartys su laisva, savimi disponuojančia tauta.

Berlynas, 1917 lapkričio 26 d.

A.Smetona, Lietuvos Krašto Tarybos Pirmininkas

St.Kairys, Lietuvos Krašto Tarybos Vicepirmininkas

Dr.J.Šaulys, Lietuvos Krašto Tarybos Generalinis sekretorius

—

Šaltinis: Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais 1915-1918. Lietuvos nepriklausomos valstybės genezė: dokumentų rinkinys, sudarė Edmundas Gimžauskas, Vilnius, 2006, p. 217-218.