1917 m. lapkričio 29 d. | Gabrielė Petkevičaitė – Bitė | Dienoraštis: Tai atsisveikinome visam amžiui

Tai atsisveikinome visam amžiui. Išlydėjome kareiviukus, netikėtai, šiais baisiais laikais įgytus ištikimus draugus. Nė vieno juodo atminimo tie vaikėzai po savęs nepaliko.

Atsisveikinimo laiku tie jauni karžygiai, kurių daugumas jau ketvirtus metus to baisaus karo ugny smilksta, nesigėdijo kaip kūdikiai ašaras sau iš akių šluostyti arba tiesiog leisti joms ramiai riedėti per vėjo nupūstus skruostus.

Mes, moterys, juos lydėdamos, tuo didžiau nesigėdijome raudoti.
—Tikėjomės su jumis Kalėdas praleisti,— šnibžda atsisveikindamas vienas.
—Kalėdos!.. veikiausiai ir galvų ant pečių nebeturėsime,— pastebi karčiai antras.
—Bevelytum Puziniškio nepažinę… Nebūtų taip skaudu atsisveikinti… Dabar man rodosi, jog važiuoju iš savo tėvų namų,— drebančiu, giliai sujaudintu balsu kalba trečias.

Kiti tik tylomis spaudžia rankas ir skuba šokti į vežimus… Vežimai ėmė sunkiai riedėti iš vietos.

Tikros laidotuvės. Kareivių mantelė, taip ypatingai sukrauta ketveriuose ratuose ir tamsiomis antklodėmis uždengta, išrodo lyg karstai… Visi raudame… Vėjas, nykiai švilpdamas, pritaria mūsų liūdesiui…

Dar vienas bėga atgal, klausdamas, kokios aš noriu dainos, kad jie išvažiuodami uždainuotų.

Tarnaitė atsako už mane:
-Hola… hila…ho…

Tai menki dainelės žodžiai, tik nepaprastai graudi gaida.

Mūsų sodiečių menki arkliukai klampoja purvinu keliu, sunkiai prikrautus ir prisėstus vežimus traukdami. Matome, kaip daugumas vyrukų tuoj nuo vežimų nušoka ir varosi pėsti, o graudūs „Hola hila ho! Hola, hila hol“ plaukia laukais, pievomis.

Matome, kaip kiti, pasistodami vežimuose, kilnoja mums dar iš tolo savo kepurėles…

Mūsų maža šeimynėlė, stovėdama prieangy, mosuoja jiems skepetukais, kol jie mums iš akių išdyla…

O dainos, pakartojimai „Hola hila hi… Hola hila hi…“ ilgai dar virpa drėgname, miglotame ore, supasi medžių šakose, ritasi palšomis rugienomis, prie žemės pakrisdami, tai vėl, lyg pavargusiais sparnais plezdendami, pakyla ir ima girioje skardenti, dūsauti.

Nėra ko sakyti, kaip tas atsisveikinimas panaujino mano širdy žaizdą, kurią nešioju nepagydytą nuo atsisveikinimo su savo našlaičiais…
Juk ir tų kareivėlių vargšelių tarpe buvo vienas, kurs, pas mus gyvendamas, pabaigė dvidešimt pirmus metus, o antras turėjo tik devyniolika.”
Gabrielė Petkevičaitė – Bitė 1917 m. lapkričio 29. Panevėžys
—
Šaltinis: “Gabrielė Petkevičaitė – Bitė Iš gyvenimo verpetų” sud. Juozas Jasaitis, Kaunas “Šviesa” 1990 m., 248-251 psl.