1917 m. lapkričio 8 d. | Peliksas Bugailiškis | Mūsų vietinės savivaldybės

Valstybės ir gyventojų santykiai tvarkosi ne visur vienodais pamatais. Vienur šalies gyventojai turi daugiau asmens ir politikos laisvės, kitur gi jie valdžios varžomi ir globiami.

Dėl to laisvesnėse šalyse valdžia paprastai daug reikalų paveda patiems gyventojams tvarkytis, ypačiai tokių, kurie rišasi labiau su vietinėmis sąlygomis. Toki yra antai, kelių, sveikatos, švietimo, visuomenės šelpimo ir kt. reikalai. Kitaip sakant, ten gyventojai gauna vietos savivaldybę.

Nuo pačios vyriausybės palankumo, nuo žmonių sąmonės ir bendrų politikos sąlygų pridera savivaldybės teisių didumas ir jos išsiplėtojimas. Jos Istorijai tenka tad pereiti visi politikinio šalies gyvenimo etapai. Dėl to, jų nemaža turėjo ir mūsų krašto savivaldybė, kuriai teko atjausti ir perkentėti visos šiaurės vėjų atmainos.

Pirmasis mūsų krašto savivaldybės sumanymas iškeltas buvos Valstybės Taryboje 1863 metais. Tada ji, baudžiavą panaikinus, norėjo suteikti Rusijos žiemietuvių įstaigas taip pat Lietuvos ir Gudijos kraštui, tik nelemtosios atminties Muraviovas palaidojo tą sumanymą, pabugęs lenkų dvarininkų įtakos.

Nuo to laiko visi Lietuvos gen. gubernatoriai ir gubernatoriai savo apyskaitose carui nuolat nurodinėjo, kad nebegali vietose toliau pasilikti valdininkų šeimininkavimas, kad reikia pakviesti talkon vietos žmones, kuriems jų reikalai arčiau stovi ir kurie tą darbą labiau yra įgudę. Mat valdininkai, kaip apie juos net gen. gubernatorius Ožervskis buvo prasitaręs, tai esą iš svetur atgabentieji plikiai, kurie norį iš vietinių žmonių pelnytis.

Bet visi po to darytieji žingsniai turėjo vieną išdavinį: projektų medžiaga tik didino ministerijų archyvų spintas, kuriose ilsėjosi daugybė kitų seniau palaidotų valstybinių sumanymų.

Paminėtinais čia 1896 m. vidaus reikalų ministerio Goremikino Lietuvos žiemietubių sumanymas, kuris neįvyko dėl tos pačios lenkų intrygos baimės; po jo dar 1899 metais Valst. Taryba pasiryžo paskelbti Rusijos žiemetybių įvedimą Lietuvoje. Bet ir šiuo kartu kai kurios Gudijos gubernijos tegavo darkytąsias žemietybes be jokio net gyventoj atstovybės šešėlio.

1905 metai, pajudinę senosios valdžios pamatus, suteikė daugiau vilties ir savivaldybės klausimui Lietuvoje. Be visuomenės kuopų ir įvairių suvažiavimų nutarimu Vilniaus gen. gubernatoriaus sušaukta buvo tam klausimui svarstyti Lietuvos bajorijos atstovų, kelių valsčiaus viršilų ir valdininkų sudaryta Taryba. Atstovų tarpe atsirado tik vienas Žemaitijos bajoras S. Narutavičius, kuris, pirmame Tarybos posėdyje pareiškė čia savo protestą; jis, būtent, nurodė, jog ši Taryba delei savo vienpusiškai luominio ir nedemokratiškai parinkto sąstato negalinti čia nieko spręsti ir tam reikalui turi būti sušaukti visų krašto gyventojų atstovai. Po to jis apleido Tarybos posėdį, bet nėvienas buvusių čia bajorų atstovų nepritarė ir nepalaikė S. Narutavičiaus ir pasiliko posėdžiauti su valdininkais ir gen. gubernatoriumi, kurs toje Taryboje pirmininkavo. Valdininkai su tais atstovais nėkiek nesiskaitė ir jie sprendė klausimus saviškai, pav. nenorėjo pripažinti teisių vietinėms kalboms būsimojoje savivaldybėje ir t.t.

Pagaliau, tik 1909 m. Valst. Dūmoje priimtas buvo Lietuvos žiemetybių projektas, kuriame ypatingai aiškiai kyšojo biurokratijos pažiūros į savivaldybę Lietuvoje – juo mažiau teisių duoti vietos žmonėms. Žiemietybių rinkimai skiriami buvo kurijomis, kad tik įvedus daugiau rusų rinkikų; joms nepavedami buvo dargi toki svarbūs reikalai, kaip mokyklos ir t.t. Bet ir tos rusų valdžios <<sauso plutos>> karui ištikus, nekliuvo Lietuvos kraštui ragauti.

Tokiu būdu visą laiką mes naudojamės vien tik savivaldybės surogatais–luominiais valsčiais su tėviškąja žemiečių viršininkų globa ir apribotomis nedemokratinėmis miesto valdybomis. Karo metu ir tų pačių nustojome, gavę jau vietoje ypatingus kaimų ir miesto dalių viršilas, kurie atlieka vien valdžios pareigas ir yra paprasti isakymų pildytojai.

Dabarties valanda tiesa mums prieš akis plačius mūsų ateities vaizdus. Jų įvykdymas ir su tolimesne gyveni gyvenimo sutvarkymas daug priklausys nuo mūsų pačių. Gyvenę tiek laiko be teisių ir jų gyvai ištroškę, turime tad pasirūpinti kad mes sau geidžiamo jo teisė tikrai įgytume, kad mūsų vietos savivaldybė būtų tikra žmonių valdžia, ne vien tik jos šešėlis.

Išmokę tvarkytis namie savo valsčiuose ir miestuose, daugiau nuveiksime ir platesne valstybės gyvenime.
Taigi, nelaukdami dabartinės valdžios pažadėtųjų valsčių sutvarkymo sumanymų, svarstykles ir galvokime apie jį ir patys.


Šaltinis: „Lietuvos aidas”, 1917 m. lapkričio 8 d., nr. 26, „Mūsų vietinė savivaldybė“, p. 1-2.