1917 m. lapkritis | Vincas Mykolaitis-Putinas | Eilėraščio Raudonos gėlės fragmentas

Ne rudenio ryto šalnų nukąsta
Nudžiūvo žalioji mergelių rūta.
Ne juodbėris žirgas išmynė žalius
Brolelių aptvertus gėlių darželius.
Ne jaunas bernelis keliu ten prajojo,
Kad rūtos nudžiūvo ir žemė vaitojo.
Ne perlų rasa, ne lietutis bangus
Suvilgė derlingus Tėvynės laukus.
Tai tavo, Lietuvi, nelaimė visa
Sužibo gailių ašarėlių rasa;
Tai pervertų kardo širdžių milijonai
palaistė krauju tavo šalį raudonai.

Ne ryto aušra puošė dangų kiaurai, –
Tai šėlo liepsnojo didingi gaisrai.

…….

Pajuodo laukų mūsų plotai žali
Bet žemė krauju atgaivinta – derli…
Ir štai, kur tarp klonių glūdėjo tamsiai
Baisingi kapai ir juodi degėsiai, –
Slaptingos raudonos išdygo ten gėlės,
O kraujo žieduose spindė’ ašarėlės.

*

Ir atžužė kraujo siaubūnas smarkus,
ir vaikė ir žudė Tėvynės vaikus,
Ir ašarų, kraujo skandino tvane.
Tai bėgo su baime po miniai minia
Iš savo sodybų į svetimą šalį,
Skausmuos keikdama savo skaudžiąją dalį.

O paskui gaisravo ir kaito dangus,
Ir liepsnos švytravo pro tamsius ūkus,
Kibirkštys žėrėjo pašvaiste skaidria,
Ir žemė dejavo, ir ošė giria…

Iš tolo, per klonius dundėjo perkūnai
Ir kriokė mirties plačiažiočiai siaubūnai.

—
Putino eilėraščio Raudonos gėlės fragmentas. Iš: Mykolaitis-Putinas, Vincas. Kunigaikštis Žvainys: poema; Raudoni žiedai: eilės. Petrapilis, 1917, p. 70–84.

http://www.mab.lt/Pirmasis-pasaulinis-karas-pradzia/17-putinas.html