1918 gegužės 11 d. | Pranas Mantvydas | Kaimo teatras

Lietuvių tarpe plačiai pasklidęs mėgimas kelti teatro vakarus. Ne tiktai miestelėnai rūpinasi surengti vieną kitą teatro menui pavestą vakarą, bet nenori atsilikti nė sodiečiai, ir jie, kur tiktai yra darbštaus susipratusio jaunimo, stengiasi viešai pasirodyti savo gabumu, savo dailės skoniu. Žymią vietą toje srityje reikia palikti vaikų vakarėliams, nes čia skatinančioji jėga nėra geidimas pasilinksminti ir pramogauti, kiek parodyti, ką vaikai yra išmokę ir iš to pasidžiaugti. Vadinasi, vaikų vakarėliai iš vienos pusės skatina darban ir mokslan pačius vaikus, o iš antros pusės jie duoda progos tėvams įsitikinti, jog mokykla iš tikro vaikus kelia, auklėja ir mokina. Todėl paprastai iš vaikų vakarėlių visi grįžta patenkinti, nes nė vienas per daug iš jų nesitiki. Bet ir suaugusiems rengiami teatro vakarai, ypatingai jaunimui, bus visados naudingi, nes jie gerai suruošti, parodys žmonėms kilnių, sektinų paveikslų, arba atvaizdinimu blogų gyvenimo paveikslų sužadins pasibjaurėjimą visokio blogumo.

Ne tokis, kaip miestuose, yra sodžių teatras. Nereikia aukštų, su stulpais, paveikslais, raštų-raštais, vingių-vingiais išpuoštų namų su minkštomis kėdėmis ir visokiais žibučiais. Erdvi daržinės šalinė vasaros metu yra tinkama vieta sodžiaus teatrui. Bet nemanykite, jog sodžiaus teatras esti prastas, apskuręs, bile-koks kluono kampas. Neseniai Vieškūnuose teko matyti labai gražiai surengtas kluone žiūrovams vietas, ypatingai puikiai įtaisytą erdvią regyklą. Kaimo šeimininkės iš savo skrynių išėmė puikių kraitinių, margais raštais išaustų antklodžių ir staltiesių, iš jų buvo gražiai susagstyta regyklos užkaba. Regyklos sienos išklotos baltomis staltiesomis, o durys užkabintos tamsiu audeklu. Žiūrint į tą puikią, gražiausiais naminiais audeklais ištiestą regyklą, manai žmogus, ar vieškūniškiai rengė teatro vakarėlį, ar gal savo naminės dailės pramonės parodą. Rengta be abejo tiktai vaikų vakarėlis, bet kiekvienas žiūrovas be regyklos meno galėjo pasigerėti ir mūsų kraštų dailininkių-audėjėlių darbais, kurie traukia į save kiekvieno akis. Kluono sienos nusmaigstytos žalumynais rodė, jog šiandien čia ne paprastas kluonas, šiandien čia vaikų vakarėlis!

Dirbtinę teatro šviesą pakeitė skaisti saulutės šviesa. Pro sienos plyšius veržės ilgos, varsotos, šiltos spindulių sruogos; nušvietė regyklą, ir visas namas grimzdo maloniam, švelniam ramume. Linksmi, stiprūs kaimo vaikinai ir mergaitės lošė „Nepasisekė Marytei“; veikalėlis supintas iš visiems pažinstamų, pritirtų gyvenimo atsitikimų, vis dar maloniai sužadina klausytojaus širdį. Ypatingai smagu matyti, kaip tokis vaikų lošimas stiprina jų pasitikėjimą savimi. Iš pradžios baugštūs vaikai pamažu prasidrąsina ir paskui jau visai atsiduoda lošimui. Tarpu savęs vaikai geri kritikai, perspėja viens kito klaidas, o tas nuolatai skatina galvoti ir stengtis kitą kartą dar geriau padaryti.

Vaikų vakarų nereikia kelti per dažnai, tada jie nebetektų savo ypatingumo, tos vaikų vakaro grožės ir vaikams virstų paprastu daiktu, o paskui nusibostų. Parinkti tinkamą vaikų regyklai veikalą, kuris būt jiems suprantamas ir vaikuose žadintų kitus jausmus – tai jau mokytojų priedermė; jų rūpesnių ir pasišventimu ir gyvuoja sodžiaus teatras, nes Lietuvos mokytojas tuo tarpu užima ne tiktai vaikų mokytojo-auklėtojo vietą, jisai paprastai yra gyventojų patarėjas įvairiausiuose gyvenimo klausimuose.

Šaltinis: Kaimo teatras. (1918, Gegužės 11). Dabartis (57), p. 3. [žiūrėta 2018-04-23]
Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23841&seqNr=3