1918 m. balandžio 1 d. | Gabrielė Petkevičaitė-Bitė | Dienoraštis: Gyvenimas pusbadžiu

Jei dar metus trauksis karas, visi badu išstipsime

Landšturmiečiai atsargesni. Ką jiems daviau, vakar tik dalelę išeikvojo. Tad ir šiandien užkaitęs puodą jų virėjas kaži ką spirgina pietums. O dragūnai vakar pas mane dar papietavę, šiandien iš ryto mano duotąją dalį prarijo ir išbėgo į sodžių, pasigyrę, kad esą tai šen, tai ten kviečiami. Dabar pagrįžo vyrai, matyti, smarkiai nusivylę ir murkso virtuvėj. Jų kvailiausias, vėjavaikis, stambiais kumščiais savo didelę galvą parėmęs, užsigulęs ant stalo, tik rauko savo kumpą nosį ir paukščia liežuviu.
– Tsia!.. Tsia!… Šiemet „panie“ ( mūsų šalies visiems gyventojams duotas vardas) patys neturi ko valgyti… Ką gali jie svečiui patiekti?… Kur nueini, visur tas pats: avižienė ašakota duoda.

Šitai pasakęs, dragūnas skęsta bado pagrįstame sielvarte.
–  Prastai! Prastai! – purto savo dar juodą galvą nebejaunas ūsočius, landšturmiečių virėjas.
–  Jei dar metus trauksis karas, visi badu išstipsime, – įsimaišiau į kalbą.
–  Ilgiau karas nebegali trauktis. Šiemet baigsis, – šaukia iš savo sielvarto pabudęs kumpanosis dragūnas, kinksnodamas savo kumščiais paremtą buožę.
–  Iš jūsų aš tiek ir tegirdžiu: šiemet! Šiemet! O galo vis nesulaukiu, – atsakiau nekantriai.
–  Čia, Rusijoje, seniems teks išmirti, tai aišku, – tvirtina dragūnas. – Kur nueini, sėdi seniai išblyškę kaip giltinė.
– Ir pas mus taip pat, – atsiduso pėstininkas, nuleisdamas liūdnai galvą..- Kas susirgo, tas ir mirė. Visi paliegę, apsilpę, nei daktarų, nei vaistų, nei ligoniams reikalingo maisto…et! – numoja ranka.
Dragūnas dar didžiau savo kumpą nosį aukštyn užvertęs, žiūrėjo akis išplėšęs į lubas. Aš irgi nieko daugiau pasakyti nemokėjau.
–  Tik negalvoti! Ypač apie rytojų negalvoti, jei norime tą baisų karą išturėti! – taip mes visi, taip vokiečių kareiviai priėjome prie vieno ir to paties nusistatymo.
–  Ar verksi, ar juoksies, – nieko negelbės, – tarė man antras kareivis.
Visi kareiviai prisipažįsta, kad jau antri metai, kai jiems tenka pusbadžiai gyventi.

…

Šaltinis: Gabrielė Petkevičaitė – Bitė, Karo meto dienoraštis III tomas. Panevėžys, 2008 m., p. 273-274.