1918 m. balandžio 1 d. | Pranciškus Žadeikis | Kelionė Kaunan

Ties Kaišiadoriais vagone mane užkalbino vienas žydelis, labai dailiai angliškai apsidaręs. Jis pareiškė, jog visos jo simpatijos esančios lietuvių pusėj.

Ir šiais metais, galima sakyti, lengviau negu dvejais pastarais pasisekė gauti leidimas važiuoti Kaunan, kad dvasiškajai valdžiai padarius pranešimą apie dekanato stovį. Šį sykį kelionė pasisekė daug lengviau, ir teko pamatyti visai kiti vaizdai negu 1916 ir 1917 metais. Kur kas žemesnis keleivių skaičius, geležinkelio stotyse matėsi judėjimas, vienas kitas vežimas. Daug grįžtančių iš Rusijos pabėgėlių, jų veidai išblyškę, nuvargę. Radviliškyje – dar daugiau žmonių stotyje, žmonės grįžta su vaikais ir šeimynomis, bet daugiausiai šneka rusiškai ir lenkiškai. Ypač vaikų suvargimas durte dūrė į akis, jų veideliai jau kaip ir pasenę. Teko matyti, kaip viena motina dėlei menko nepaskubėjimo movė kumštimi mergaitei į kuprą. Kūdikis priėmė taip šaltai, kaip labai paprastą daiktą, tik galvelė linktelėjo stipriau, mergytė gi žingsniavo sau toliau nuvargusiomis kojytėmis. Tai matant sunku buvo suturėti ašaras, savaime žmogaus siela kreipėsi į Aukščiausįjį: „Dieve, kuomet bus galas tiems vargams!“

Bet ir atgimstančios Lietuvos pragiedruliai jau buvo pastebėti. Lietuviai išveizdėjo kažkaip bi drąsesni, tikresni, pasiruošę būti savo krašto šeimininkais.

Ties Kaišiadoriais vagone mane užkalbino vienas žydelis, labai dailiai angliškai apsidaręs. Jis pareiškė, jog visos jo simpatijos esančios lietuvių pusėj. Pasirodė, tas žydelis esąs iš Užvenčio, kunigaikščio Dručkio-Lubeckio miškų pirkėjas.

Šaltinis: Žadeikis, P. Didžiojo karo užrašai, Vilnius, 2013, p. 346.