1918 m. balandžio 11 d. | Liudas Noreika | Nepriklausoma Lietuva ir lenkų imperializmas

Greta viso to, reikia neužmiršti, jog dar karas tebėra, jog su karo gyvenimo sąlygomis reikia skaitytis ir į jas taikintis. Todėl mums visiems reikia suprasti, jog dabarties metu negali visa pasidaryti vienu rankos mostelėjimu, kaip toje pasakoje, ir netikėti visokiomis leidžiamomis paskalomis

Lietuvai, dabar jau tapusiai nepriklausoma valstybe, teks šiais sunkiais laikais, ne tik savo vidaus gyvenimas naujai tvarkyti, bet ir nustatyti santykiai su kaimyninėmis valstybėmis ir tautomis. O tie santykiai privalo būti toki, kad būtų patikrintas ir apsaugotas laisvas nepriklausomas Lietuvos plėtojimasis. Todėl Lietuvos piliečiams, tiek metų vilkusiems svetimą jungą, kitados taip mylėjusiems savo krašto laisvę ir taip atkakliai gynusiems jo nepriklausomybę, gi dabar tampantiems vėl laisvais savo tėvynės šeimininkais, be galo svarbu žinoti, ką mano apie Lietuvą jos artimiausi kaimynai ir ko jai linki nepriklausomybės sulaukus. Mums čia rūpi atkreipti Lietuvos visuomenės akį į tai, su kokiais norais ir kaip godžiai žiūri į Lietuvą lenkai imperialistai, kad žinotum, ko galime laukti iš lenkų ne tik ateityje, bet jau ir dabar, vos tik stojant į Lietuvos atstatymo darbą.

Galicijos lenkai, kurie atviriau gali kalbėti apie lenkus norus negu kiti kitų kraštų jų tautiečiai, tardami žodį dėl nepriklausomos Lietuvos paskelbimo laikraštyje „Nowa Reforma“ š. m. Nr. 145 sako palankiai sveikiną valstybinį atgimimą liaudies (lenkai, mat, tyčia vengia vadinti lietuvius tauta), tiek ryšių surištos praeityje ir dabartyje su Lenkija. Bet ką tie sveikinimai ir tas palankumas reiškia? Ne ką kita, kaip tik lenkų godumą. Jie tikrai būtų palankūs tik tada, jei pusė Lietuvos žemių su pačia jos širdimi – Vilnium būtų tekę Lenkijai. Todėl tuojau po linkėjamųjų žodžių „Nowa Reforma“ pikta, kad neįvyko tikrieji lenkų linkėjimai – paveržti Lietuvos žemės, sako: „mes turime griežtai protestuoti prieš sienas, kurias tai naujajai valstybei apibrėžia lietuvių šovinistai, įterpdami į ją lenkų žemių Lietuvoje plotą daugiau nei 20, 000 ketv.kilom. dydžio, kartu su Vilniumi, vienu iš labiausiai lenkų miestų apskritai.

Į kurias gi Lietuvos žemes tiesia lenkai savo ranką? Ne į kai kurias Gardino gubernijos vietas – ne, jie siekia tikrų Lietuvos žemių. Paklausykim, ką jie kalba. Ta pati „Nowa Reforma“ sako: „Lenkų plotas, iš lenkų žemių sąstato Didž. Lietuvos kunigaikštijos teritorijoje išplėštas, kuris turi patekti lietuvių viešaptavimui (čia mes nekalbame apie Gardino guberniją), yra daugiau nė du kartu didesnis už Cholmo žemę ir yra ne mažiau lenkiškas, kaip ši. Vilnius jau po padalinimo tais laikais, Vilniaus universiteto metu, buvo šviesos židinys, iš kurio gaivinamos sruogos ėjo į visą Lenkiją; čia kai kurį laiką spietėsi visas lenkų kultūros judėjimas – kol jis buvo rusų  pajėgos nuslopintas. Lenkų tauta bus priversta sukilti prieš visus tuos gaivalus, kurie tų žemių atėmimą remtų arba savo autoritetu sankcijonuotų“.  Kad Vilnius ir tos žemės, apie kurias čia kalbama, yra Lietuvos ir lietuvių valstybės lopšys, iš kurio išaugo visa Lietuvos istorija  ir kurį tik laikinai lenkai buvo pavergę savo įtakai, – tai lenkams imperialistams nerūpi. Gobšaus imperializmo vedami, jie tik galvoja, kaip čia daugiau svetimų žemių pagriebus ir daugiau kaimynų turto išplėšus.

Kitas Galicijos lenkų laikraštis „Czas“ š. m. Nr. 148-me palyginęs Vilniaus lenkų švestąsias Velykas 1794 m. po išvarymo rusų gen. Arsenjevo su šių metų Velykomis, sako: „Kitu jausmu Vilnius švęs 1918 metų Velykas. Ten jau gauta žinia, kad tas artilenkų miestas, kurs per baisiausios priespaudos šimtmetį nenustojo savo lenkiškos išvaizdos, turi tapti naujo vokiečių leno (sąjungininko) sostine, kad ten greta vokiečių turi viešpatauti žmonės, svetimos kalbos ir kultūros patraukti iš Žemaičių gilumos Vilniui sulietuvinti. Vilnius atiduotas litvomanų ambicijai atstovaujamų kuopelės demagogų, iš dalies papirktų, iš dalies sukvailintų. Smetona, Šaulys, Vileišis ir kiti Tarybos nariai jau nebesitenkina ir Vilniumi: reikalauja Gardino, Bialoviežos girių ir Bielostoko srities“.  Kiek šitie, rodos, trumpi žodžiai neša nepykantos lietuviams, kokius nepasotinamus lenkų geismus jie reiškia, kiek noro suniekinti Lietuvos laisvės siekimas ir tie tikrieji Lietuvos piliečiai, kurie nesigailėdami nei aukų, nei vargo tą laisvę gina ir dėl jos  nenuilsdami kovoja.

Tokiu pat būdu ir ūpu rašo apie Lietuvą ir jos nepriklausomybę ir kiti lenkų laikraščiai, kaip „Dziennik Pznanski“, „Godzina Polski“ ir kiti. Lietuvos visuomenė, tie, kuriems tikrai rūpi Lietuvos laisva ir nepriklausoma ateitis, kurie tikrai jaučiasi Lietuvos piliečiais ir nori jai pašvęsti savo darbą ir išgales, nežiūrint, ar jie lietuvių, ar gudų, ar žydų, ar lenkų, ar pagaliau kitos tautybės būtų, privalo visa tai gerai įsidėmėti. Statant Lietuvos vidaus gyvenimas ir rūpinantis apsaugoti jos ateitis nuo pavojų, negalima to užmiršti.

Negalima užmiršti ir akis užmerkus žiūrėti į tai, jog ir pačioje Lietuvoje netrūksta tokių žmonių, kurie eidami iš vien su anais Lenkijos lenkais imperialistais, dirba pragaišingą Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei darbą; kaip Lenkijos lenkai imperialistai, taip ir mūsų Lietuvos nepriklausomybės priešininkai visokiais būdais stengiasi suniekinti Lietuvos Tarybą ir pačią nepriklausomybės idėją. Jie skleidžia visokių paskalų, kad Taryba pardavusi Lietuvą, kad esanti ne rinkta, bet vokiečių paskirta, kad ji nieko nesirūpinanti ir nieko negalinti padaryti. Po įvairius Lietuvos užkampius važinėja toki agitatoriai, skleisdami visokių ir lenkų ir net lietuvių kalbų lapelius ir stengiasi žmonėms įkalbėti, kad Lietuva negalinti viena laisva būti, kad ji turinti susidėti su Lenkija ir tt. Pasinaudodami sunkiu kare stoviu ir tais dideliais karo meto vargais, kurie vis dar tebespaudžia Lietuvos žmones, jie įkalbinėja tamsiesiems Lietuvos gyventojams, kad Lietuvos nepriklausomybę paskelbus, anie vargai ne tik nesumažėję, bet vietomis dar padidėję ir kad dėl to jokios nepriklausomybės nesą ir negali būti.

Visų šviesesnių Lietuvos piliečių pareiga išaiškinti žmonėms tokius niekšiškus tėvynės išdavėjų darbus. Turime perspėti, jog valstybės, naujai nesidarančios valstybės gyvenimas negali vienu akimirksniu susitvarkyti ir atsistoti visoje pilnumoje. Lietuvos nepriklausomybė paskelbta ir Vokietijos pripažinta Lietuvos Taryba ir būsimoji Lietuvos valdžia, kuri netrukus turės susidaryti, visas savo išgales padės Lietuvos valstybiniam gyvenimui sutvarkyti ir jos žmonių vargų naštai palengvinti. Greta viso to, reikia neužmiršti, jog dar karas tebėra, jog su karo gyvenimo sąlygomis reikia skaitytis ir į jas taikintis. Todėl mums visiems reikia suprasti, jog dabarties metu negali visa pasidaryti vienu rankos mostelėjimu, kaip toje pasakoje, ir netikėti visokiomis leidžiamomis paskalomis.


Šaltinis: Noreika, L (1918, Balandžio 11). Lietuvos aidas 43 (91), p. 1-2 [žiūrėta 2018-03-28]

Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66491&seqNr=1

http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66491&seqNr=2