1918 m. balandžio 11 d. | Wilhelm Kahmann | Vienas lenkų kultūros dokumentas

Kiek nepriklausomos Lietuvos paskelbimas visus lietuvius nudžiugino, tiek jisai sukėlė didžiausio piktumo ir keršto tarp tų, kurie savęs nevadina lietuviais, kurie tariasi esą lenkai ir lenkų kilmės. Lietuvių politikams lenkų planą iš Lietuvos ir Lenkijos sudaryti didžią lenkišką valdiją pavertus nieku, per baisiai ir nesusivalmai įtūžo anie gaivalai, ir jie dabar griebiasi šlykščiausių įmonių, kad kuo skaudžiau įgėlus neužkenčiamiems lietuviams. Pastarajame „Dabarties“ numeryje jau esame nurodę į tai, kokiu nedoru būdu eina prieš lietuvius lenkomanai. Šiandien gavome vieną mėtomą lakštą iš tų, kuriuos platina po Kauno apylinkę. Retai kur terasi leidžiama viešumon spaudos šmeižtą tokį nuožmų ir tokį nešvarų, kaipo šitas lapas. Ypačiai bjaurus jis tuo, kad čia niekšišku būdu politika yra maišoma su tikyba.

Ano lakšto rašytojai pirmiausia užsimena seniai įvykintus daiktus. Jie grįžta prie to, kad užimtojo krašto vėl nesujungtų su Rusija.
„Saugok Dieve“, taip čia rašo, „kad vėl nepagrįžtų popai ir valdininkai ir vėl neprispaustų lenkų reikalus ir šventąją tikybą. Dabarties, rods, Rusijoje siaučia revoliucija, caras yra pašalintas ir visi šaukiasi laisvės. Tvarka ten iširusi, nėra jokio susiklausymo, viena kariuomenės dalis eina prieš kitą. Vyriausybė nuolatai keičiasi, ir kas kartas renka naujus generolus. Ir nežinia dar, ar nepaims vėl viršų popai su činaunikais. Kas gi tąsyk būtų su laisve? Tąsyk vėl galėtų pagrįžti stačiatikių valdžia, kuri, mūsų žemei pagrįžus prie Rusijos, vėl gautų viršų mūsų tėvynėje.“

Toliaus kurstytojų lakštas stengiasi vietiniams gyventojams įkalbėti, kad jų susidėjimas su Vokietija jiems būtų pragaištingas. Bet tikrasis to lakšto tikslas yra pažadinti žmonėse norą glaustis prie Lenkijos. Žmones labai baugina vokiečiais. Tiktai Lenkijoje lietuviai terasią tokių ūkio, politikos ir kultūros gerumų, kokių jie nori. Bet lakštas nesuteikia tam aiškesnių prirodymų. Nes, jei jis mėgintų tatai prirodyti, tai prieitų prie to išvedimo, kad Lenkija viena negali gyvuoti, ji yra priklausoma nuo vidurio valdijų paramos. O ji ir prisikėlusi tėra tiktai per vidurio valdijų ginklų galybę. Šalia to ir lenkų pramonė, į kurią laikraštis ypatingai nurodo, juk yra kilusi ne iš lenkų. Ją yra įsteigę vokiečiai, o ji dalinai ir tebėra vokiečių rankose. Žaliosios medžiagos fabrikoms pristatydavo per Vokietiją. Ir ketvirtis darbininkų lenkų pramonėje yra vokiškos kilties. Vokiečių kapitals, vokiečių darbštumas ir apvartumas iš lenkų pramonės yra padarę tai, kas ji dabar yra. Kurstomojo lakšto platintojai apsimeta to visai nežinančiais.

Užtatai jie geriau moka sudrumsti grynus žmogaus jausmus ir juos išnaudoti savo tikslams. Jie nesidrovi tikybos išnaudoti politikinėms savo suktybėms. Beveik iš kiekvienos eilutės dryksta keista nuomonė, jog kas lenkiška, tai ir katalikiška, vadinasi, kas katalikas tai ir lenkas, o kas ne lenkas, tas nė katalikas. Ar tatai yra kvailybė, ar pikta valia? Iš kur jie imasis tos teisės tikrinti, jog tiktai jie tėra katalikai? Kaip jie išdrįsta sakyti kitiems gyventojams: „Jūs visados turite sakytis esą lenkai, o ne lietuviai, jei jūs norite likti geri katalikai!“ Neretai lenką girdėti kalbant apie „lenkų“ ir apie „vokiečių“ tikybą. Argi yra tokis daiktas? Daugiau kaip trečia visų Vokietijos gyventojų dalis yra katalikai, ir jie manosi taipo jau tikrai užlaiką katalikų tikybą, kaip ir lenkai, kurie viso pasaulio katalikų juk tėra tiktai mažytė dalelė. Argi tie žmonės nežino, jog vyriausias Vokietijos valdininkas ir atsakomasis jos politikos asmuo, kancleris, taipo jau keleto karalių šeimos, daugel valdijos sekretorių ir ministerijų ir didžiausia Vokietijos seimo partija yra katalikai? Nėra jokios vokiškos tikybos, kaip ir nėra jokios lenkiškos tikybos, nes ir tarp lenkų yra daugel nekatalikų.

Dar vieną žodį pasakysiu, kaipo katalikas į katalikus: ar tasai yra geras katalikas, kurs įtaria savo vyskupą? O tie žmonės tai darę, kaip kad mes pranešėme praeitame numeryje, įtardami Kauno vyskupą, kad jis esąs pardavęs Lietuvą vokiečiams. Ar neturėtų kiekvieno kataliko nuomonė apie savo vyskupą būti geresnė, ar katalikas privalo taip manyti? Tikram katalikui ir manančiam žmogui religija daug šventesnė, ir jis negali jos maišyti su kasdieniu gyvenimu ir politika! O jei tačiau tokių atsitikimų yra, jei verčia melų melus, kad tik sukėlus žemuosius žmogaus jausmus, idant nugriovus su didžiu vargu įvykintą ramų sutarimą ir pridirbus sunkenybių padarymui tvarkos ir pagrąžinimui geresnių sąlygų – ar tai yra kataliko darbas? Skaudu katalikui taip skųstis ant katalikų; bet kadangi su anais žmonėmis tegalima kovoti tiktai tokiais ginklais, todėl reikia taip ir elgtis. Jau to nereikia baimytis, kad tie kurstymai gali padaryti rimtų kliūčių, nes lietuviai yra įsitikrinę, jog bus daug naudos iš padarytos sąjungos su Vokietija; bet tai galėtų kenkti dabar reikalingam to sutarimo vykinimui ir pasitikėjimui, jei neatmestų tų melų. Tų žmonių dėsnis tokis: tiktai gerai meluok – jau vis atsiras tokių, kurie patikės. Tas dėsnis aiškiai parodo žemą lenkų kultūrą. Lietuviams šitas kultūros dokumentas duoda kuo daugiau priežasties drąsiai nusikratyti lenkus ir su didesniu įsitikrinimu dėtis prie tikrosios lietuvių politikos.

Pagal Brest-Litovsko sutartį patvirtintos Rytų Europos sienos

Šaltinis: Kahmann, W. (1918, Balandžio 11). Lietuva ūkio žvilgsniu. Dabartis (44), p. 1-2. [žiūrėta 2018-03-25]. Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23867&seqNr=1
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23867&seqNr=2