1918 m. balandžio 13 d. | Juozas Pajaujis | Vidaus santykiai nepriklausomoje Lietuvoje
Mes šiandien per daug esame apkvaišinti pasaulinės katastrofos, per daug nukamuoti baisiojo karo, kurio mūšių lauku virto mūsų tėvynė, kad galėtume apimti, suprasti ir įvertinti visoje pilnumoje tą faktą – Lietuvos nepriklausomybę. Per daug kartu gerklėje nuo išsiliejusio po visą pasaulį vargo, skurdo, kad galėtume džiaugtis, kaip privalome
Per karo griausmus, per kraują ir dejavimus išaušo Lietuvos rytas. Ta mintis, idėja, dėl kurios senovės lietuviai tiek amžių guldė savo galvas, kuri buvo garsiojo genijaus Valdovo Vytauto Didžiojo švenčiausias siekimas – Lietuvos nepriklausomybės. Idėja tiek metų niekinama ir mindoma vėl atgyja ir ima vykintis gyvenime. Mes šiandien per daug esame apkvaišinti pasaulinės katastrofos, per daug nukamuoti baisiojo karo, kurio mūšių lauku virto mūsų tėvynė, kad galėtume apimti, suprasti ir įvertinti visoje pilnumoje tą faktą – Lietuvos nepriklausomybę. Per daug kartu gerklėje nuo išsiliejusio po visą pasaulį vargo, skurdo, kad galėtume džiaugtis, kaip privalome. Tačiau Lietuvos valstybės pripažinimas turės įnešti mūsų visuomeniniam gyveniman tiek griežtų permainų, taip permanys mūsų tautos politikinį stovį, jog mes privalome jau šiandien tas permainas numatyti ir suderinti su jomis mūsų mintijimą ir darbą. Nebėra, gali sakyti, nė vienos šakos visuomenės gyvenime, kur minėtasis faktas nepakreiptų visiškai kitaip dalykų stovio, kaip ligi šiol buvo.
Man čia rūpi viena iš tų daugelio mūsų gyvenimo pusių, į kurias Lietuvos valstybės idėja privalo įnešti visiškai naują pažiūrą ir pakraipą. Tai – santykiai tarp dviejų lietuvių tautos dalių: vienos, kur kas didesnės, kalbančios lietuviškai ir antros, mažesnės, kalbančios lenkiškai arba maištu lenkų-gudų kratiniu
Mes žinome, kad mūsų tautinio atgimimo priešininkai, nuolatos vaizdina tuos santykius, kaipo lenkų-lietuvių santykius, keldami į padanges tautinį lenkų gaivalą mūsų krašte. Varydami plačią agitaciją jie dažnai randa atbalsio ir užsienyje, kur Lietuva ir santykiai joje yra beveik vis dar „terra incognita“ (nežinoma žemė). Todėl lietuvių priedermė visur kur galima ir reikia tie santykiai teisingai nušviesti. Tik žmonės, kurie visiškai nepažįsta mūsų krašto praeities arba tyčiomis nenori jos pažinti, gali daryti Lietuvoje statistiką kalbančių ta ar kita kalba ir iš jos išvesti tautybės nuošimtį. Bet kam nevisiškai svetima mūsų istorija, kas žino tuos vingiuotus kelius, kuriuos perėjo mūsų tauta amžių bėgyje, tas gerai numano, jog šiandien lietuvių tauta kalba ne viena lietuviška kalba. Jau tuo metu, kai Lietuvos valstybė plačiausiai klestėjo, daugelis Lietuvos bajorų, nesant išdirbtai lietuviškai rašto kalbai, pasiėmę senobinę bažnytinę slavų kalbą, kuri buvo drauge rašto kalba visuose Rytuose ir toj kalboje mes turime raštų, kurie liudija, kad lietuvių tautinė ir valstybinė idėja kuo gyviausia reiškėsi svetima kalba. Priėmus krikščionybę ir susiartinus su lenkais rašto kalbos vietą užėmė lenkų kalba. Ilgainiui ji daugeliui virto ir šnekamąja kalba. Bet ir tuomet, Lietuvos bajorų dauguma, kurie vieni tedalyvavo viešajame gyvenime, paliko dvasioje tikri lietuviai, nepametė savo tautinės sąmonės ir gynė Lietuvos reikalus kaipo savo krašto ir savo tautos reikalus. Ir tai mums rodo net tos pačios, taip šiandien lenkų išpučiamos Liublino unijos istorija ir ištisa eilė Lietuvos bajorų kovų po unijos su lenkiškumo įtaka Lietuvoje. Tas periodas mūsų istorijoje mažai tėra nušviestas bei apdorotas ir todėl lenkizmo apaštalai randa čion sau plačią dirvą nesąmonėms skleisti. Viena tegalima tikrai pasakyti: tautinė lietuvių sąmonė tarpe Lietuvos bajorų, priėmusių lenkų kalbą, tol buvo gyva, kol buvo Lietuvos valstybinė idėja. Žlugus jai, Lietuvos bajorai neteko tos ryškiausios žymės, kuri skyrė juos nuo kaimynų lenkų ir todėl galima sakyti, kad rusai, pavergę Lietuvą ir visiškai paneigę jos valstybinę mintį, pastūmėjo mūsų visuomenės dalį lenkų prieglobstin.
Suprantamas tad dalykas, kad dabar, atgimus vėl Lietuvos valstybės idėjai, Lietuvos bajorai turės pasijusti esą ainiai savo probočių, liejusių dėl Lietuvos savo kraują ir gynusių ją nuo lenkų agresivizmo. Tai nėra vien graži viltis, kuri galėtų išsipildyti arba ne. Jau šiandien matome Žemaitijos bajorų tarpe, kur mažiausiai buvo lenkų dvasios įtakos, aiškų krypsnį suvienyti savo išgales su visos tautos darbu. Pirmiau ar paskiau turės juos pasekti ir kiti nutautėję mūsų broliai. Taip tegalės būti išrištas „lenkų žemės“ klausimas Lietuvoje, dėl kurio ima kelti triukšmą Galicijos ir Lenkijos laikraščiai.
Kalbant apie plačias minias, gyvenančias Lietuvos rytų pakraščiuose ir pačiame Vilniuje, reikia pasakyti, jog čion, atsižvelgus į nelemtas istorijos sąlygas ir tiekos metų lenkinimą per bažnyčias, lenkiškumo dvasia labai mažai tėra įsikerojusi. Dar prieš 10-15 metų vietiniai gyventojai, kurie nuvokė savo tautybę, vadindavo save lietuviais, nors kalbėjo lenkiškai. Tik kylant tautiniam lietuvių judėjimui, kuris reiškėsi beveik vien lietuviška kala, lenkai agitatoriai sugebėjo iš dalies atgrasinti šviesesnę lenkiškai kalbančios visuomenės dalį nuo lietuvių tautybės. Bet ir šiandien toje visuomenėje tiek tėra lenkiškumo, kiek tatai liudija vienos ar kitos kalbos vartojimas. Tasai „raudonas“ triukšmingas lenkų dvasios išreiškimas, kuris ypačiai galėtų pulti svetimam žmogui į akį, tėra ant greitųjų per bažnyčią ir mokyklą paruošta „pūslė“ kuopelės agitatorių, kuriems žūt-būt norisi išlaikyti lenkiškumo „placowka“ Lietuvoje. Užtat liaudies masėse Lietuvos rytuose, nežiūrint jų gudiškai lenkiškos kalbos vartojimą, lenkų dvasios visai nėra. Jie savo tipu, būdu ir papročiais yra iš kūno ir kraujo lietuviai.
Dargi lietuvių kalba nėra jiems taip svetima, kaip tatai prispyrę tvirtina lenkai agitatoriai. Daugelyje kaimų tėvai, seneliai tebekalba lietuviškai, kitur nors yra užmiršta lietuvių kalba, užsiliko dainos bei žaislai ir nekartą nemokąs lietuviškai žmogelis su pamėgimu pasakoja, kad jo tėvas, močiutė niūniavę jam lietuviškas dainas, kurias jis ir dabar tebeatsimena. Aišku, jog tų Lietuvos gyventojų negalime palaikyti kitos tautos žmonėmis ir manydami juos negalime kalbėti apie tautines „mažumas“. Jie yra tikri lietuvių tautos sūnūs ir jiems panudus dėtis prie bendro mūsų tautos darbo, ms turime juos priimti atviromis rankomis. Megzdami savo tautos praeitį su ateitimi, mes turėsime atsižvelgti į tų nutautusių rolių kalbą ir nestatyti nepereinamos sienos tarp jų ir likusios Lietuvos visuomenės.
Ne su lenkų kalba tenka mums kovoti, bet su „panpolonizmo“ idėja. Lenkų kalba nėra mums nei priešinga nei svetima. Lenkų kalbos periodą pergyveno visa mūsų šviesuomenė ir todėl ja išsiliejo daugelis mūsų rašytojų veikalų; mes turime ištisą lietuvių literatūrą lenkų kalba.
Tai yra tragedija mūsų tautos, kuri vėliau už kitas įžengė kultūrinių Europos tautų tarpan, kultūriniu moderniniu supratimu. Kas tą mūsų nelaimę nori išnaudoti savo pusėn, kas nori atplėšti tuos nutautėjusius kalbos atžvilgiu mūsų tautos sūnus, tas neturi teisės švaistyti saldžiais žodžiai apie „laimingą praeities uniją“.
Nemanau, be abejo, tvirtinti, kad Lietuvoje lenkų nesą. Bet jų tai tikrai yra „mažuma“ ir jiems, lygiai kaip ir kitoms mažumos, turi būti pripažintos tinkamos teisės, kaip tatai jau yra pareiškę lietuvių veikėjai. Lietuvos valstybėje turi būti kiekvieno piliečio teisės tinkamai apdraustos; kiekvienas gi gyventojas, kurio karščiausias politikinis siekimas – Lietuvos valstybės nepriklausomybė, yra pilnateisis Lietuvos pilietis.
Reikia dar pabrėžti, kad gyventojų ir tautų santykiai mūsų krašte yra Lietuvos valstybės vidaus dalykas. Visokių Varšuvos ir Galicijos ponų globai čionai nebėra ir negali būti vietos. Jei lenkai, kurie mėgsta vadintis lietuvių broliais, tikrai nori megzti su lietuviais ramius gerų draugų ir kaimynų santykius, tai jie kaip tik dabar turi tam progos atsižadėti imperialistiškų siekimų ir žiūrėti į Lietuvą kaipo į nepriklausomą kaimyninę valstybę.
J. Pajaujis.
Šaltinis: Pajaujis, J (1918, Balandžio 13). Vidaus santykiai nepriklausomoje Lietuvoje. Lietuvos Aidas 44 (92), p. 1-2. [žiūrėta 2018-03-30]. Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66490&seqNr=1
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66490&seqNr=2