1918 m. balandžio 16 d. | Andrius Rondomanskis | Pirmosios tremtinių partijos grįžimas

Vokiečių ir Rusų taikos sutarties protokoluose yra visas skyrius apie tremtinių ir pabėgėlių grąžinimą. Ta sutartimi sekant, savo kraštan turi teisės grįžti visi jo nuolatiniai gyventojai ir jiems turi būti duoda progos ta teise pasinaudoti. Bet Lietuvos tremtinių plačiosioms po visą Rusiją išblaškytoms minioms ligi pastarųjų dienų tąja teise dėl daugelio priežasčių naudotis neteko

Vokiečių ir Rusų taikos sutarties protokoluose yra visas skyrius apie tremtinių ir pabėgėlių grąžinimą. Ta sutartimi sekant, savo kraštan turi teisės grįžti visi jo nuolatiniai gyventojai ir jiems turi būti duoda progos ta teise pasinaudoti. Bet Lietuvos tremtinių plačiosioms po visą Rusiją išblaškytoms minioms ligi pastarųjų dienų tąja teise dėl daugelio priežasčių naudotis neteko, ir tik balandžio 9 d. į Vilnių buvo atvežtas pirmasis Lietuvos tremtinių didesnis (beveik 800 žmonių) transportas iš Pskovo. Toji kelionė ir su ja surištieji atsitikimai turbūt rūpi visiems Lietuvos gyventojams, nes visi savo brolių išsiilgę laukia. Todėl bent trumpai apie tai papasakosiu.

Pskovas – dabar kaip tik yra prie demarkacinės linijos ir svarbiausias punktas, kur Lietuvos tremtiniai koncentruojasi ir koncentruosis iš Rusijos vasaros rytų krašto. Ir dar tada, kada vokiečių kariuomenė tik perėjo Dauguvą ir pradėjo eiti šiaurės linkui, buvo jau nemaža lietuvių,, kurie palikę Petrapilį skubinosi arčiau prie fronto, kad vokiečiams juos užėmus, greičiau Lietuvon patektų. Daugelis tokių žmonių apsistojo, arba teisingiau, su vokiečiais susitiko Pskove.

Kaip tik Pskovas pateko į vokiečių rankas, vietos lietuvių tremtinių organizacijos ėmė rūpintis savo žmonių grąžinimu. Buvo padaryta sąrašai ir išsyk leidimai greitai buvo išgauti. Bet išvažiuot pasisekė vos keletai žmonių, nes paskui buvo leidimai atimti, nurodant, kad traukinių trūksta. Vėliau lengvai buvo duodami leidimai keliauti tik ligi Dvinsko, ir apskritai ligi senųjų Dauguvos pozicijų, bet ne Lietuvon.

Tuo tarpu norintieji grįžti tremtiniai vietos tautinių organizacijų (lietuvių, latvių, igaunių, žydų ir buv. Tatjanos komiteto) buvo registruojami ir jų sąrašai duodami komendantūrai-pasų davimo skyriui. Registruojami buvo tremtiniai ir pačių vokiečių – tremtinių liogeriuose bei komendantūroje. Bet Lietuvon ( ne Lenkijon) grįžti neleisdavo. Tik balandžio 4 d., ketvirtadienį, pavakariu buvo pranešta, kad bal. 6 d., 7 val. rytą visi ligi balandžio 2 d. užsirašiusieji Lietuvon grįžti komitetų būtų pristatyti į stotį.

Iš viso ligi to laiko buvo susirašiusių arti pusdevinto šimto, iš jų pusšešto šimto lietuvių komitete. Bet per vieną dieną nebuvo galima visiems pranešti, ir sužinojusieji ne visi taip ūmai išsirengti galėjo. Todėl buvo pranešta, kad bus leidžiama važiuoti visiems, kurie įsiregistruos ligi balandžio 7 d. vakaro. Bet ir tai dar liko tuščių vietų, kurias ir atidavė ( ir tai ne visas) lietuviams kareiviams, ligi tol laikomiems t. v. Omsko kazarmėse karo belaisviais.

Balandžio 9 d. Vilnium atgabentoje tremtinių partijoje buvo, kiek atmenu 778 žmonės – vyrų, moterų ir vaikų. 495 žmonių, buvo paleisti namo per lietuvių komitetą, apie 40 kareivių (lietuvių) iš Omsko kazermių, apie porą dešimčių iš buv. Tatjanos komiteto, 24 ar 26 žydai, ari 150 iš lenkų komiteto, o kiti iš tremtinių liogerių. Kaip patyriau, kelionėje ir jau Vilniuje susirašinėjant Ignato kazarmėse, didžiuma įsirašiusiųjų lenkų komitete buvo lietuviai (lietuviškai kalbą) iš Vilniaus gubernijos, taip, kad, iš viso transporto lietuviškai kalbančių buvo nemažiau kaip 700, ir jų didelė dauguma iš Kauno gubernijos; ypač daug nuo Šiaulių iš kitų šiaurinių Kauno g. dalių.

Transportą vežė iš Pskovo pro Valką, Rygą, Mintaują, Joniškį, Šiaulius, Kaišedorius, Lantvaravą. Iš Pskovo išvažiavome balandžio 7 d. 11 val. rytą. Pradėjus traukiniui judėti kai kuriuose vagonuose žmonės iš džiaugsmo ėmė – vieni dainuoti, kiti giedoti „Linksmą dieną apturėjom“. Ligi Ramocko stoties (apie 70 varstų nuo Rygos) kelionė buvo labai nuobodi, nes ligi tos vietos vaikščioją dar rusų traukiniai su rusų tarnautojais ir nėra jokios tvarkos; niekas nežino nei kada traukinys iš stoties galės išeiti, nei kada kur sustos, nei kiek stovės. Nuo Pskovo du šimtu varstų daugiau paros važiavome.

Ramocke persėdome į kitus jau vokiečių vagonus. Taip čia už pinigus žmonės gavo nusipirkti maisto. Apie 3 ½ val. po pietų išvažiavome Rygos link, o 19 val. vakaro jau buvome Mintaujoje, kur visi tremtiniai dovanai gavo pavalgyti karštos ir gana geros sriubos. Pirmadienį iš ryto Radviliškyje vėl buvo visiems duota pusryčių – duonos, marmelado ir kavos, o pietums (karštos sriubos, kruštienės ir kavos) valgėme Kaišedoryse. Saulei leidžiantis jau artinomės prie Vilniaus.

Vilniuje visi žmonės buvo nuvesti į Ignoto kazermes, duota jiems vakarienės, o ant rytojaus buvo nuvesti į pirtis išsimaudyti; padaryta drabužių ir kl. Dezinfenkcija, visi surašyti, ir tie, kurie norėjo pasilikti gyventi Vilniuje dar tą pačią dieną buvo nuvesti karantinos atlikti į Aušros vartų karantinos liogerį, o kiti iš Ignoto kazermių netrukus turėjo būti išgabenti į savo vietas. Bet čia atsitiko nelaimė; ketvirtadienį, bal. 12 d., Ignoto kazermėse atrasta dėmėtosiomis šiltinėmis susirgęs ligonis ir dabar kazermės izoliuotos 23 dienoms.

A. R.

Šaltinis: Randomanskis,  A (1918, Balandžio 16). Pirmosios tremtinių partijos grįžimas. Lietuvos aidas 45 (93), p. 2. [žiūrėta 2018-04-05]. Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66489&seqNr=2