1918 m. balandžio 16 d. | Gabrielė Petkevičaitė-Bitė | Dienoraštis: Ir mokytoja, ir gydytoja
Gavau iš aukštesnės valdžios mano kursų patvirtinimą ta sąlyga, kad mokyčiau vokiečių kalbos. Iki šiol puspenkto mėnesio mokiau be atlyginimo, dabar mokiniai mokės po 1 rubl. 20 kap. kas mėnesį mokslo pinigų
Sapnavau vaikus pargrįžusius. Iš džiaugsmo verkiau sapne. Kai pabudau, rodosi, jų balseliai dar man ausyse skambėjo…bet jau nebe džiaugsmo ašaros plaukė man iš akių…
Darbuojuos daugiau nekaip sveikata kelia…kad tik kirminą, kuris mane kerta, pasisektų numalšinti.
Gavau iš aukštesnės valdžios mano kursų patvirtinimą ta sąlyga, kad mokyčiau vokiečių kalbos. Iki šiol puspenkto mėnesio mokiau be atlyginimo, dabar mokiniai mokės po 1 rubl. 20 kap. kas mėnesį mokslo pinigų.
Patariau mokiniams, jau pramokusiems šiek tiek aritmetikos, susimesti į kooperacijos bendrovėlę ir apsirūpinti mokymuisi reikalinga medžiaga: plunksnomis, sąsiuviniais ir t. t.
Viso to paaiškinimas, susitarimas, pajų nustatymas (50 kap.) atėmė daug laiko.
Apie tą smulkų mūsų vargingo gyvenimo įvykį parašiau „Liet.Aidui“; stengiuos drauge įtikinti toliau nuo liaudies stovinčius mokovus, jog mūsų liaudies galvojimas kol kas abstrakcijomis neprieinamas.
Labiau rašau dėl to, kad paplito dabar tokie kursai, skiriami analfabetams, kur skaitoma sociologija, kultūros istorija.
Nenoriu sakyti, kad mūsų liaudžiai nebūtų reikalingos žinios iš tų sričių, anaiptol! Tik esu tos nuomonės, kad mums dar toli gražu iki tokių temų!
Apie tuos kursus iš daugelio klausytojų lūpų esu girdėjusi šitokį išsitarimą:
– Ateina kaži koks, vadinasi, mokytojas, pakalba, pakalba kokią valandą. Ką jis kalba, kad ir klausai, suprasti negalima. Tik paskui visi susimaišę šoka, dainuoja. Kitą kartą ir be šokių liepia namo išsiskirstyti. Ir tai vadinasi mokslas…
Savo gyvenime dar vieną svarbų pakeitimą padariau: sekmadieniais ligonių nebepriiminėju. Pamokos su trumpa viena pertrauka ( pusę valandos) traukiasi paprastai nuo pusės trečios iki devintos, o jei dar iš ryto ligoniai prikankina, jaučiuos jau per daug nuvargusi, ir galva ima skaudėti, ir rankos, ir kojos, ir visa jaučiuos kaip ligos suima. Net pirmadienį sunku man bent kokio darbo imtis, o ligonių juk niekados netrūksta…
Fizinis nuvargimas, tiesa, apmalšina moralinį skausmą, bet kartais ir to malšinimo jau per daug.
Apie savo gydymą turiu tiesiog dar vieną anekdotą papasakoti.
Girdėjau, kad visur kareiviai nepasitiki savo karininkais, mėgsta juos kritikuoti. Toks pat likimas, matyti, ištiko ir karo gydytojus. Suserga kareiviukas, vokietis, dažnai ir viduriais dėl blogo maisto, arba gerklę suskauda, vargsta, kankinasi, dejuoja. Sakau:
– Važiuok pas gydytoją!
Visados nutyli. Tik paskui siunčia tarnaitę manęs paprašyti jį gydyti.
Kelis sykius pasigailėjusi patarnavau ir jiems. Matyti, vyrai ir kitiems pasigyrė. Staiga žiūriu – vokiečių brika su didžiuliais arkliais pavažiavo į prieangį ir stovi, ir niekas neišlipa, niekas į duris neklebena. Nustebusi paklausiau vežiko, ko jis nori.
– Atvažiavau tamstos vežti!
– Kam? Kur? – net krūptelėjau. Kai tokie laikai, šovė į galvą, bene gabens į Vokietiją arba į kalėjimą?
– Šuo žandarą sukandžiojo.
Nėra ko padaryti. Kaip tik visoks tvarstymas – tai viena mano silpniausių pusių. Gyvename juk ramiais laikais, kada sužeidimai ko rečiausiai atsitikdavo. Bet imu, ką tik turiu reikalinga tokiems atsitikimams, ir danginuosi.
Įveda į prirūkytą kambarį, lovoje guli ar nuo alaus išpurpęs žmogus, ar jau nuo mūsų, Lietuvos, duona išvirtęs į pilvą ir storiausius kumpius užsiauginęs. Akys žiba, matyti, karščiuoja, ir pasakoja: jis ką tik atvykęs čia, naujas žandarų padėjėjas. Vietinis žandaras pasiundęs savo policijos šuniu kokį „panie“, o tas šuo nesupratęs įkibo svečiui žandarui dantimis į kulšę. Buvęs jau ir gydytojas iš Panevėžio, aptvarstęs, bet sužeistasis jaučiasi prastai ir prašo, kad aš pažiūrėčiau. Ką darysi. Ėmiau teisintis, jog gydytojas geriau išmano, jog aš felčerė tik prapuolamai, tik karo laikui… Negelbėjo.
Nori, nenori – žiūrėk vokiečio apgriaužtą kumpį, ir tiek!
Kiekviename žmoguje sėdi velniukas. Nieko nepadarysi.
Prisimindama a.a. tėvo, jau mirties liga sergančio, žodžius „tu gydysi! Tik gydyk širdimi!“, prie kiekvieno ligonio einu visados su didžiausiu rimtumu, dėmesiu, noru padėti.. o čia kipšas prikibęs ir tampo lūpas, gundydamas prasijuokti. Turiu laikytis… Žaizdos kelios, negilios, bet išties kaži kodėl jų kraštai paraudę. Mano laimei, atsirado dar „kolega“ felčeris, karo gydytojo paliktas tų žaizdų žiūrėti. Tas aptvarstė per nauja. Patariau tik pirm išvirinti bandažus ir šlapiais uždarytame inde aušintais tvarstyti, o paskui pilstyti iš viršaus vandeniu su soda. Kaži koks gydytojas, maskvietis, buvo mane to primokęs, ir tiek sykių pavartojau, tiek kartų pasisekė gana greitai žaizdas be jokio vėtrijimo užgydyti. Prie tvarstymo, žinoma, ir aš savo trigrašį pridėjau.
Nusipenėjusiam vokiečiui, gulinčiam gerai prikūrentam kambary, šlapi bandažai labai patiko.
Po kelių dienių atsiuntė žinią dėkodamas, kad karščio jau nėra ir jaučiasi daug geriau.
Šaltinis: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Karo meto dienoraštis III tomas. Panevėžys, 2008 m., p. 282-285.