1918 m. balandžio 16 d. | Kas dar gali atsitikti Rusijoje

Dabartinės Rusijos valdžios pryšakyje stovi darbininkų bei valstiečių tarybos „sovietai“. Galima tad sakyti, kad šią valdžią palaiko žymi Rusijos piliečių dauguma ir kad tuo tarpu rimto jau pavojaus niekur nematyti. Rusija per daug nuvarginta piliečių tarpusavio karų ir „vidujunio fronto“, kovotojai per daug nusikamavę, kad dar turėtų noro ir toliau lieti savo brolių kraują

Dabartinės Rusijos valdžios pryšakyje stovi darbininkų bei valstiečių tarybos „sovietai“. Galima tad sakyti, kad šią valdžią palaiko žymi Rusijos piliečių dauguma ir kad tuo tarpu rimto jau pavojaus niekur nematyti. Rusija per daug nuvarginta piliečių tarpusavio karų ir „vidujunio fronto“, kovotojai per daug nusikamavę, kad dar turėtų noro ir toliau lieti savo brolių kraują. Iš to išvada, kad tuo tarpu negalimas daiktas varu nuversti Rusijos sovietų valdžią.

Sovietams vadovauja kraštutinioji socialistų partija – bolševikai. Tačiau tatai visai nereiškia, kad bolševikų valdžia tol tvers, kol gyvuos patys „sovietai“. Tiesa, kad iki tol sovietų valdžia reiškė tą pat, ką ir bolševikų viešpatavimas, nes sovietai palaikė bolševikus. Bet, ar toji vienybė tarp sovietų ir bolševikų ilgai patvers, tai labai abejotinas dalykas. Jei kuomet ši vienybė nutrūks, tai iš valdžios pryšakio turės pirmieji pasišalinti ne sovietai, bet bolševikai. Dabar tik kyla klausimas, ar Rusijos plačioje visuomenėje yra tokių veiksnių, kurie ateityje sutraukę vienybės ryšius tarp sovietų ir bolševikų galėtų šiems pastariesiems nulemti tokį pat likimą, kokį yra nulėmę kadetams ramesnieji socialistai Kerenskiui vadovaujant, šiems gi – dabartiniai bolševikai.

Sovietus, kaip žinome, sudaro plačiųjų Rusijos minių, kareivių, valstiečių ir darbininkų parinkti atstovai, pasidavę bolševikų įtakai tik todėl, kad šie jiems yra pažadėję įvykinti taip karštai pageidaujamą taiką; atiduoti valstiečiams stambiųjų savininkų žemes, aprūpinti skurstančias dėl karo minias maistu ir apskritai visiems Rusijos piliečiams suteikti daugiau politikos teisių ir liuosybės.

Stipriausioji bolševikų parama – kareiviai palaikė juos tikėdamiesi greičiau susilauksią taikos bolševikams užviešpatavus. Daba gi tas taikos troškulys numalšintas. Taika jau padaryta. Tačiau daugelis, kurie pirma tos taikos taip troško, bus dabar ja nepatenkinti, nes ji daugeliui rusų ne tik nėra davusi to ką jie buvo besitikį per karą išgauti, būtent Konstantinopolį ir Dardanelų sąsiauras bei patogesnio ekonominio plėtojimosi, bet dar išskyrė iš po jų valdžios didelius Lenkijos, Lietuvos, Kuršo ir Kaukazo plotus. Atsakomybę gi už taikos įvykinimą vieni tik bolševikai yra ant savęs tepriėmę. Rusijos tad piliečiai, kurie yra šiuo ar kitu žvilgsniu padarytosios taikos priešininkai, yra podraug ir bolševikų priešininkai. Svarbus gi taikos veiksnys, bolševikų valdžios vienas stipriausių ramstis, yra jiems jau dingęs. Milionai, prisidėjusieji prie armijos vadovausis dabar politikoje jau nebe taikos, bet kitokiais reikalais. Kokios rūšies bus tie reikalai? Nuolatinę kariuomenė „sovietų“ visai paliuosuojama. Kaip ateityje krašto apsaugos pajėgos susitvarkys, dar nežinia. Berods, norima sudaryti milicijos sistema, visuotinas tautos apsiginklavimas. Ar šiaip ar taip kariuomenės, buvusios tvirčiausia bolševikų parama, jau nebėra. Milionai kareivių sugrįžusių namo atvirs tais pačiais, kas jie yra buvę prieš karą, t. y. didele mase valstiečių bei darbininkų ir netolimoje ateityje elgsis ne kitaip prieš savo valdžią, kaip ir šie pastarieji, žiūrint kokius jiems gyvuosius reikalus teks pats gyvenimas. Svarbu tad pažinti, kokios rūšies jų reikalai gali būti.

Kai kareiviai taiką, taip valstiečiai žemę yra jau gavę iš bolševikų valdžios. Ši žemė, atimta dvarininkams ir vienuolynams, turėjo būti atiduota valstiečiams ne nuosavybėn, bet tik naudojimui, nes visa žemė sulig bolševikų politikos programa pridera valstybei, kuri viena tėra josios teisėta savininkė. Prižiūrėti tvarkos, atimant žemes ir pavedant jas valstiečių naudojimui, buvo suorganizuoti tam tinkami žemės komitetai. Bet valstiečiai, nepaisydami tų komitetų įsakymų ir nurodymų, patys pasistengė atlikti atimamų žemių likvidacijos darbą, kiek tik jie sugebėjo, galingesniesiems teko daugiau žemės ir inventoriaus, nuskurdėliams gi mažiau. Galimas daiktas, kad žemės komitetai turi jau išsidirbę savo agrariniuose sumanymuose tinkamus būdus žemės valdymui ir naudojimui sutvarkyti. Bet taip pat galimas daiktas, kad panaikinus bolševikams privatinę žemės nuosavybę teorijoje ir nutarusi tą teoriją vykinti praktikoje, valstiečių tarybos visai ką kitą nutars; būtent, kad atimtoj žemė ir ūkio inventorius būtų padalinta tar pavienių valstiečių ūkininkų ir atiduota jiems privatinėn nuosavybėn. Jei tatai įvyks, tai bus galas visiems socialistų mėginimams Rusijoje, ir didžiulė Rusija taps valstiečių bei mažųjų buržujų demokratinė šalis.

Dabar dėl darbininkų. Tarp trijų bolševikų rėmėjų: armijos, valstiečių ir miesto darbininkų, darbininkai pasidavė labiausiai bolševizmo įtakai, įleidusiai čia giliausias šaknis. Čia tai kraštutinioji socializmo sėkla rado sau patogiausią dirvą. Bet kiekvienam aišku, kad ir miesto darbininkai pasekė bolševikus ne iš savo gilaus įsitikinimo, ne savo pasaulėžiūra, kaip paprastai sakoma, bet labiausiai dėlto, kad tikėjosi nuo bolševikų pareinant jų skurdžios būsenos pagerėjimo. Ar toji nuskurdėlių laimingesnės ateities viltis bolševikams viešpataujant kuomet nors vyko gyvenime, tuo tarpu nematyti. Priešingai. Gyvenimo atsitikimai rodo tos vilties priešingybę, kad tas darbininkų skurdas nesumažės, bet dar padidės. Ūkio iširimas kaip tik prie bolševikų pasiekė aukščiausio laipsnio. Dėl didelės netvarkos šalyje skaitlingi fabrikai uždarė darbininkams duris. Nedarbas plinta po visą šalį ir apima kaskart platesnius darbininkų sluoksnius. Tiesa, kad prie kitokios tvarkos šalyje Rusijos pramonė galėtų veikiai atsigauti, nes jos dirbiniams atsidaro plati rinka pačioje Rusijoje. Tačiau socialistai nieko neįtikins, kad jų sumanymas įvesti prekyboje tiesioginį mainą prekėmis (ne už pinigus, bet preke už prekę) žymiai pagerins Rusijos pramonės stovį. Toje pat prasmėje, berods, veikia ir bolševikų priešingos kapitalizmui priemonės: bankų suvalstybinimas, fabrikų atidavimas patiems darbininkams.

Jei nedarbas ir toliau eis platyn, tai darbininkai pamažėli prieis prie to įsitikinimo, kad bolševikų peršamieji sumanymai žemės ūkiui ir pramonei sutvarkyti ir pagerinti nėra jau taip lengvai pritaikomi gyvenime. Paskiau gi gali ateiti darbininkams ir toji mintis, kad jų skurdo padidėjimo kaltas yra ne tik karas ir buvusios caro valdžios klaida. Jiems tuomet, kad ir blogai, bet palyginus su dabartim jų padidėjimu, buvo kur kas geriau, negu dabar prie bolševikų, ir darbininkai gali pradėti abejoti, ar apskritai socializmas galimas įvykinti gyvenime, ir gali ilgėtis senosios valstybinės tvarkos.

Iš to, kas pasakyta, išvada toki: Nuolatinė kariuomenė paliuosuojama. Valstiečių ir darbininkų tarpe pradeda veikti sąlygos nepalankios bolševikų idėjai. Šių sąlygų, berods, prasmė, atsimainius minių ūpui, praskinti kelias griežtajai buržuazinei demokratijai. Galimas daiktas, kad toks ūpo apkėtinimas gali lygiai ūmai įvykti, kaip jis yra įvykęs rudenį 1917 m., kuomet griežtieji socialistai priveikė taikesniuosius. Toks minių ūpo apkėtinimas, jei jis įvyktų, reikštų bolševikų viešpatavimo galą, bet nieku būdu sovietų galą. Priešingai; sovietų organizacijose minios turi tinkamą įrankį savo norus palenkti ton pusėn, kur bus reikalo, ir tai palyginamai be didelio skausmo. Patys savaime sovietai yra tinkami organai kaip griežtajai socialistinei valdžiai, taip ir griežtajai buržuazijos demokratijai.

Z.

Maskva, 1918 m.

Šaltinis: Kas dar gali atsitikti Rusijoje. (1918, Balandžio 16). Lietuvos aidas 45 (93), p. 1-2. [žiūrėta 2018-04-05]. Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66489&seqNr=1

http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66489&seqNr=2