1918 m. balandžio 18 d. | Girtybės liga

Nevienas, laukdamas nepriklausomos Lietuvos, klausa, kaip žiūrės šin klausiman mūsų sava ateities valdžia? Ar toleruos ji girtybę? Kaip tvarkys svaigalų fabrikaciją? Ypačiai, kad girtybės klausime, dabartinėms aplinkybėms viešpataujant, atsirado naujų perspektyvų, reikalaujančių neatidėliotinos plačiosios visuomenės domės

Girtybės įtaka į žmogų labai plati; ji paliečia ne tik jo kūno bei dvasios prigimtį, bet drauge moralines ir socialines gyvenimo sąlygas. Dėl tokios girtybės įtakos įvairumo ir pačios pažiūros į šią ligą nevienokios. Bet visų dalyko žinovų girtybė yra smerkiama. Jei kam girtybės kenksmingumas neaiškus, tepasiskaito žinovų nuomones. Pagaliaus ir patsai gyvenimas girtybės vaisius faktais aiškina.

Mums yra svarbu pagvildenti girtybės klausimas Lietuvoje. Kaip dalykas prieš karą buvo, žinome: darbuojantis blaivininkams žodžiu ir raštu, kylant tautos susipratimui bei kultūrai, pamažu nyko girtybė. Greito prablaivėjimo plačių liaudies masių nebuvo galima nė tikėtis, nes iš senovės girtybė buvo gerokai įsigalėjusi. Bet vis tik buvo šioj dirvoj daug gera padaryta. Bent pas daugelį geresniųjų atsirado teisingas girtybės kenksmingumo supratimas. Toki patriotai, žmonijos tikros pažangos draugai, labai sielojosi, kad su ta baisia visuomenės liga negalima radikalinai kovoti, kad tai yra iki šiol vien privatinių žmonių dalykas. Nevienas, laukdamas nepriklausomos Lietuvos, klausa, kaip žiūrės šin klausiman mūsų sava ateities valdžia? Ar toleruos ji girtybę? Kaip tvarkys svaigalų fabrikaciją? Ypačiai, kad girtybės klausime, dabartinėms aplinkybėms viešpataujant, atsirado naujų perspektyvų, reikalaujančių neatidėliotinos plačiosios visuomenės domės.

Mat, pritrūkus legalinės degtinės, atsirado reikalas pasigaminti slaptosios. Nebūtų didelio vargo, jeigu ši naminė fabrikacija nesiektų už naminių sienų, jeigu nuodų dirbėjai nebruktų savo išdirbinių pelno tikslu į svetimas rankas. Ne kiekvienas galėtų juk įsisteigti „varyklėlę“,o nesant iš jos pelno, turėtų ir įsteigtos bankrutuoti. Deja, taip nėra. Begėdžiai visuomenės nuodytojai nesidrovi nė pasigirti savo milžinišku uždarbiu iš degtinės varymo. Tuo pačiu jie skatina ir daugiau lengvo pelno ištroškusiųjų užsiimti panašiu darbu. Ir man rodos, kad panašus dalyko stovis, jei dar nėra apėmęs visos Lietuvos, tai netrukus apims. Mano krašte galimas peti kiekvienoj parapijoj bent po keletą „slaptų“ degtinės varyklų. O pelnas esąs toks didelis degtinės varyklos savininkui, kad visos išlaidos jam dešimteriopai sugrįžtančios. Tad, kaip girdėjau, už centnerį prastų rugių degtinės varymui mokama ligi šimto (100) Mk., by tik kur gaunama. Įpykę bėdnieji žmonės už javų kainų iškėlimą tariasi, gal kartais nejuokais, bravorus dangun iškelti. Gi degtinės varytojų begėdiškumas visa pereina. Antai vienas toksai norėtų, net neseniai pastatytą bažnyčią perkelti arčiau savo fabrikos, kad dar daugiau pelnytų…

Visa krūvon suėmus, išplaukia didžiulis pavojus, reikalaujantis kuo greičiausių atsargumo priemonių. Kol kas betgi negalima nurodyti galingų priemonių, kuriomis galėtų naudotis visuomenė kovoje su girtybe. Be griežtos pagalbos iš galingųjų pusės atskiri žmonės neįstengs vaisingai darbuotis blaivybės srity. Reikia kol kas kovoti su girtybe, kiek leidžia aplinkybės ir išgalės.

Bet svarbu pasvarstyti ateities girtybės klausimas; kaip dėl jo nusistatys būsimoji mūsų valdžia. Girtybės klausimą vis tik turės rišti mūsų laukiamas steigiamasis seimas. Jojo nusprendimas turės pasižymėti griežtumu, jeigu norima išvengti suvis nenormalinio dalykų stovio. Reikės paimti degtinės fabrikaciją arba valdžios rankosna, arba palikti tam tikrose normose privatinių žmonių užsiėmimu. Jeigu valdžia užsiims degtinės fabrikacija savo pelnui, tai ji negali tikėtis pagarbos bei autoriteto pas geruosius visuomenės elementus. Tikrieji Lietuvos sūnūs laukia garbingos valdžios, kuri eitų mokslo ir doros nurodomais takais!… Palikus degtinę privatiniu dalyku, pasidarytų tikra suirutė, kurios valdžia jokiu būdų neįstengtu sutvarkyti.

Kitokio išėjimo degtinės klausime negalima rasti, negu palikti jos fabrikacijos valdžios rankose vien technikos tikslams. Daug gerų visuomenės pajėgų, kurios dabar kovoja su girtybe, būtų galima sutaupyti ir apversti kitiems tikslams, jeigu girtybės liga liktų panaikinta galingos valdžios įsikišimui. Gi kovojant su girtybe vien privatiniu būdu, dažnai ir energingai idealistai kovotojai pritrūksta kantrybės ir įpuola dėl šio dalyko tikron apatijon, tardami, kad vistiek negalima sulaukti regimų vaisių.

Rūpinkimės tad, gerbiamoji Lietuvos visuomene ne, kad savo ateities (gal netolimos) valstybėje girtybės klausimas būtų išrištas, einant mokslo tiesomis, kad jis nekankintų gerų norų žmonių, kurie dabar ir visuomet kovoja už mūsų gerovę!

G. n.

Šaltinis: Girtybės liga. (1918, Balandžio 18). Lietuvos aidas 46 (94), p. 1-2. [žiūrėta 2018-04-07]. Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66488&seqNr=1;

http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66488&seqNr=2