1918 m. balandžio 2 d. | Lietuvos ateitis

Lietuvių dauguma nori konstitucijinės monarchijos. Lietuviai griežtai atsisakė artimiau susiglausti su Lenkija; taip pat nepripažino, kad gudai būtų lenkų įtakoje

Lietuvių delegacija, gavusi Berlyne atsakymą iš paties kanclerio, kad Vokietija pripažinsta Lietuvos valdiją, kaip jau esame trumpai minėję, su užsienio valdybos ponais susiėjo pusryčių Kaizerhofo viešbutyje. Čia buvo Lietuvos Tarybos pirmininkas Smetona, vicepirmininkas d-ras Šaulys, kunigas Staugaitis, advokatas Vileišis, pralotas Olšauskas ir baronas Roppas. Karinės Lietuvos valdžios viršininkas von Falkenhausenas gražiai prakalbėjęs, užgyrė naują valdiją, paskui buvo pasikalbėjimas apie naujos valdijos pavidalą. Tie ponai išsitarė maždaug šitaipo:

Lietuvių dauguma nori konstitucijinės monarchijos. Lietuviai griežtai atsisakė artimiau susiglausti su Lenkija; taip pat nepripažino, kad gudai būtų lenkų įtakoje; jie negalį leisti, kad tarp Lietuvos ir Ukrainos įsikištų lenkų išeiga į Rusiją. Su Ukraina ir gudais lietuviai norį gyventi geroje kaimynystėje, ir tiems jos norams, kaip yra išreiškę anų tautų atstovai, pritarią ir iš anos pusės.

Viduje lietuvių politika remsis pirmiausia mažlaukiais, nes didžlaukiai esą daugiausia lenkai, o vidutinių lietuvių pramonininkų ir inteligentų luomo skaitlius esąs mažas ir ne ką tereiškiąs. Mažumų nespausią; lenkai ir žydai todėl bus naudingi naujai valdijai, nes ji turi daug inteligentijos, kurios Lietuva bus reikalinga.

Tikybos atžvilgiu, lietuvių tauta tvirtai laikosi Romos katalikų išpažinties. Lietuviai nereikalauja savo tautiškosios bažnyčios, tačiau nori turėti Lietuvoje vyriausią bažnyčios galvą, panašiai į Vengrijos primą Grane. Naujajai gadynei atpatinkamai sutvarkytoje valdijoje būsianti paliekama pilna laisvė ir kitoms tikyboms.

Rodosi, jog su tikybos klausimais rišasi taipgi ir partijų susitarimai. Kada 1917 m. rugsėjo mėn. 21 dieną, partijų vadams susitarus, Vilniuje buvo sudaryta Lietuvos Taryba, dešinieji toje taryboje turėjo viršų. Dešinės pusės buvo griežtai lietuviška tautiška pakraipa, ir ji aiškiai veikė bažnyčios dvasioje. Dešinės rūpesniu gruodžio 11 d. 1917 m. Tarybos liko nutarta nepriklausomąją Lietuvą artimai surišti su Vokietija. Šalia dešinės įsikūrė ir socialistų partija, kuri rėmė tautų mažumų, vadinasi, lenkų ir žydų pusę. Socialistų partija nenorėjo nutraukti taikiaus su Rusija, kame yra įsivyravęs griežčiausias socializmas. Iš to atsirado nesusipratimų ir išklydimų, kurie grėsė pakenkti taikiui tarp Lietuvos ir Vokietijos.

Dabarties skaitytojams, turbūt, kartais išrodydavo keista, kada mes aštriais žodžiais atsiliepdavome apie anuos gudruolius, kurių veikimas grėsė visai Lietuvos ateičiai, ir juos ragindavome susiprotėti. Daugelis skaitytojų, turbūt, nežinojo, kiek pragaišties gali pridirbti tokių svajotojų gudrojimai. Lietuviams nebūtų naudos jei tokios klaikios nuomonės pasklistų Lietuvoje. Todėl mes tiktai iš tolo teužgavome tuos dalykus. Į kuriuos taikė tie aštrūs mūsų žodžiai, tie gerai suprato, jog tai jiems skiriama. Tokis tai buvo tų straipsnių tikslas. Anaiptol mes nenorėjome užgauti kitų gyventojų.

Kovo 19 d. partijos susiderėjo tarp savęs ir susitaikė. Socialistai pagalios susiprotėjo ir, susiderinę su dešiniųjų partija, vėl ėmė tartis su vokiečių vyriausybe. Ir buvo jau metas, nes Lietuvos šiaurėje buvo pripažinta savastovė valdija Kuršas, o pietuose lenkai griebėsi kitos politikos prieš Vokietiją, manydami taipo iš Vidurio valdijų išgauti pripažinimą jiems Lietuvos.

Šaltinis: Lietuvos ateitis. (1918, Balandžio 2). Dabartis (40), p. 1. [žiūrėta 2018-03-22] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23863&seqNr=1