1918 m. balandžio 2 d. | Vakaras Kaune

Iš viso imant, vakaras parodė, jog Dainos ir scenos draugija turi savyje žymių jėgų, kurios ateityje savo pasišventimu tautiniam scenos menui ir kultūriniam gyventojų gyvenimui gali padaryti daug naudos.

Neseniai tiktai tepradėjusi gyvuoti „Dainos ir scenos draugija“ balandžio 2 d. buvo pasikvietusi savo susirinkimą Saulės namo salėn, parodyti pirmųjų savo gyvavimo vaisių. Pirmasis jos vaisius buvo vaidinimas komedijos „Audra giedroje“. Tiesa, kad audra tame veikale beveik nesiliauja, ją vis kelia vyras, kuris manosi esąs apgautas savo žmonos. Tokiuose sykiuose, sako, paprastai žmogui trūksta rimto apsigalvojimo. Tariamai apgautojo vyro rolė buvo pavesta geram vyriškos sielos žinovui ir sugebančiam išreikšti tokio žmogaus jausmus sulig reikalo – p. Pranaičiui. Betgi vienas dalykas labai kenkia ir sumaniam, apsukriam vaidintojui, būtent tas dalykas, kada jisai per daug savo jėgų paleidžia vienu sykiu. Vaidintasis veikalas teikia kokio atsitikimo užsimezgimą, kilimą ir išrišimą, todėl negali atatikti scenos veikalui išlaikymas iki galo pradžios ūpo. Tatai privalėtų atsiminti kiekvienas vaidintojas. Kalba ir laikymasis geriausiai pavyko p. Naudžiui, kuris lošė rolę tariamojo svetimos moteries suvedžiotojo, senio Bertašiaus, kuris įtarimą turi kęsti visai nekaltai, nes šitas save mylįs žmogus neturi kito rūpesnio, kaip tiktai visokiais skystimėliais, milteliais ir šaknelėmis stiprinti savo nykstančią sveikatą ir nė manyti nemano savo kojos kelti ant tokio slidaus tako. Pagalios susiraizgęs dalykas išsimezga taip, jog tariamasis suvedžiotojas – bet ne Bertašius – pasirodo esąs ne kas kitas, kaip tiktai pykusiojo dėlei garbės įžeidimo vyro žentas ir gyvybės išgelbėtojas. Tada, žinoma, jau jam nebėra ko pykti už vaikščiojimą po „savo“ namus ir bučiavimą savo uošvienės rankos. Vaidinusieji mažesnes roles parodė, jog jie su atsidavimu yra stengęsi permanyti jiems pavestų asmenų ypatybes. Teatriniams vaidinimams mums reikia didžio namo su visokiomis reikalingomis įstaigomis atvaizdinti vietai. Tas reikalas kiekviename vakare duria mums į akis. Gerokai gadina žiūrovo ūpą, jei, pavyzdžiui, jisai mato, jog ponų draugija, kuri turi tarnų ir tarnaičių, gyvena neatsakomai tokių sluoksnių namams įrengtuose kambariuose. Gal veikiai ir susilauksime tokių namų. Tada tiktai iš scenos mėgėjų išaugs tiktai srityje veikiančių darbininkų. Scenos mėgėjams reikėtų atkreipti daugiau domės ir į patį kalbėjimą, aišku, dailininkišką žodžių tarimą. Iš viso imant, vakaras parodė, jog Dainos ir scenos draugija turi savyje žymių jėgų, kurios ateityje savo pasišventimu tautiniam scenos menui ir kultūriniam gyventojų gyvenimui gali padaryti daug naudos.

Kauno miesto teatras, XX a. pr.

Šaltinis: Vakaras Kaune. (1918, Balandžio 4). Dabartis (41), p. 3. [žiūrėta 2018-03-23] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23857&seqNr=3