1918 m. balandžio 20 d. | Išėjus už miesto
Giedras dangus, šilti gaiviną saulės spinduliai viliote violioja iš miesto laukuosna žiūrėti, kaip pavasaris darbuojasi plačioje savo dirbtuvėje. Kas tokis sumanus, tokis sugabus, kaip jis! Kieno dirbtuvė gamina tokių įvairių gaminių!
Giedras dangus, šilti gaiviną saulės spinduliai viliote violioja iš miesto laukuosna žiūrėti, kaip pavasaris darbuojasi plačioje savo dirbtuvėje. Kas tokis sumanus, tokis sugabus, kaip jis! Kieno dirbtuvė gamina tokių įvairių gaminių! Nesuskaitomas aibes medžių šakelių jisai jau apsagstė nuolatai augančiomis, purpstančiomis sprogomis, kurios netrukusios išsprogs ir išsiskleis ir padabins medžius žibančiu, spalvotu dangalu. Jau pro sugebusias pernykščios žolės liekanas rodosi šviežios, tamsiai mėlynos vejos žalumas; o anie taip aiškiai sužaliavę plotai – tai rugių laukai. Gerai išmitę nešaltą šių metų žiemą, jie dabar, saulei taip gausiai ir patvariai liejant savo spindulius, lig šokte pašoko iš apmirimo ir žada sėjikui gausios atalygos už jo darbą. Kaip smagu žiūrėti, kada vėjelis iš lėto judina tą žalumu mirgantį sukilusių rugių lauką! Tiesa, dar ilgas jiems kelias iki uždengto balta drobule stalo, dar reikės palaukti, iki dabar dar žaliais laiškais tebelapojąs rugys arba kvietys padabins mūsų stalą kvepiančios duonos arba balto pyrago pavidale.
Keliai ir takai, jau gerokai pradžiuvę, masina toliau apsukti platesnį ratą. Iškastos laukuose gilios vagos, išpintos karklais, prikalinėtos kuolų, kitur išklotos lentomis rodo, jog čia yra buvę kovų. Dabar tos vagos jau pradėjusios griūti, kitur jau užverstos žemėmis, lyg nori pabrėžti, jog jau yra praėjęs karo priemonių laikas, jog jau vėl pradeda įsigalėti žagrė. Štai kovų srities kaimas! Dar tebėra matyti, kaip negailestingai yra naikinęs karas visa, ką žmogus buvo pasigaminęs savo triūsu, savo prakaitu. Suskeldėję nuo granatų skeveldrų vaismedžiai – kiti nugruzdę nuo supleškėjusių namų liepsnų, iškėlę jau niekados nebežaliuosiančias savo šakas dangun, primena žmonijos pakvaišimo laiką. Sodnai be tvorų yra pavirtę visokių virbų ir karklų krūmais. Vienur kitur tebejuoduoja sudegintų namų ir kitų trobų degėsiai. Bet tarpe tos sunaikinimo baisenybės jau stovi naujų namelių, mažesnių, prastesnių tuo tarpu už senuosius, nes nėra pakankamai geros namams statyti medžiagos, bet yra padaryta atstatymo pradžia. Tie patys žemdirbiai, duonos gamintojai yra sumanę ir naujųjų namų planų, jie patys ir yra aptašę ir sukirpę sienojus, įdėję grindis ir lubas, kurios nuleistos leistuve, išrodo labai dailiai. Kokis brangus turės būti žmogui tokis iš griuvėsių vėl prikeltas ūkis! Po nusiminimo laiko, kada žmogus turėjo žiūrėti, kaip virsta pelenais ir plėnimis visa, ką jisai buvo pasigaminęs per daug metų, dabar jam vėl atgyja pasitikėjimas savimi, nauja viltis vėl žybsi jo širdyje, jog ateina laimingesnis laikas.
Atėjo pavasaris laukams ir miškui, ateina naujo gyvenimo pavasaris ir žmogui. Bet žmogus naujo savo gyvenimo pavasarį tveria patsai savo dvasia ir savo rankų jėgomis.
Šaltinis: Išėjus už miesto. (1918, Balandžio 20). Dabartis (48), p. 3. [žiūrėta 2018-03-28] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23862&seqNr=3