1918 m. balandžio 20 d. | Liudas Noreika | Būkime savęs verti!

Mūsų didžiausia prievolė neklausyti visokių kalbų ir kalbinėjimų, bet patiems galvoti, mąstyti. Mes turime būti ir pasirodyti esą jau subrendę patys savo ir savo krašto reikalais rūpintis, o nelinkti ten, kur kiekvienas vėjas lenkia

Lietuva paskelbta nepriklausoma valstybe ir ta paskutinė galybė – vokiečiai, nuo kurios daugiausia dabar pareina Lietuvos likimas, jai tą nepriklausomybę pripažino. Toliau visa Lietuvos ateitis, net pati jos gyvybė ar žūtis, pareina nuo jos vidaus galybės, nuo mūsų, jos piliečių susipratimo, piliečio nusimanymo, mokslo, sugebėjimo, išgalių, staigumo, ištvermės ir t. t. Tokios sąlygos, kokiose dabar yra Lietuva, tautos ir šalies gyvenime retai neatsitinka ir istorijoje, galima sakyti, beveik nepasikartoja. Mums tad, Lietuvos piliečiams, tiems, kuriems tikrai už visa daugiausia rūpi tėvynės laiminga ar nelaiminga ateitis, tenka pasiimti didžiausia visos mūsų krašto istorijos amžiais atsakomybė – savistovios nepriklausomos Lietuvos atstatymas. Tai ne tušti žodžiai. Tie dalykai yra taip svarbūs, jog mums nuolat reikia į juos grįžti ir, kiek galint, visa iš panagių išaiškinti. Reikia neužmiršti, jog krašto nepriklausomybę nėra vien gražus obalsis be turinio, bet yra didžiausios reikšmės atsitikimas, kurs krauna ant mūsų pečių ir didelių teisių ir lygiai didelių pareigų. Dabar mes esame nelyginant kaip tie namų statytojai. Medžiaga paruošta, suvežta; teisė rūmams statytis pripažinta, planas maždaug nustatytas. Mums, namų statytojams, reikia stoti į darbą. Dabar jau mažne visa pareis nuo mūsų pačių. Jei užteks mums išmanymo, sugebėjimo, ištvermės, galime pasistatyti tokius rūmus, kokie mums patinka: ir gražius, ir gerus, ir patogius gyventi. Nemokėsime – rūmai gali bestatant sugriūti, gali net pati paruoštoji medžiaga sunykti: ilgai bestovint visoki šiaurūs vėjai gali ją išpūsti, sutrešinti, visoki gobšai ir priešininkai gali ją sau ištampyti, išnešioti – ir visa gali mums žlugti ir mes galime likti be nieko.

O visokių gobšų ir priešininkų, kurie tykoja suardyti mūsų darbą ir išnešioti bei paglemžti mūsų turtą ir visą paruoštąją medžiagą, mums netrūksta. Iš visur tenka girdėti, o ir mūsų „Liet.Aidas“ ir kiti laikraščiai jau rašė, kad įvairaus plauko agitatoriai slankioja po Lietuvą, pasiekdami net pačius tamsiuosius jos užkampius, skleisdami žmonėse įvairių įvairiausias paskalas apie Lietuvą ir jos nepriklausomybę bei Lietuvos Tarybą, apie tai, kad lietuvių visuomenės vadovai pardavę Lietuvą, kad dabar Lietuvos jaunuomenę jau imsią į kariuomenę ir varysią į mūšių laukus ir t. t. Paskutiniais laikas atsirado dar naujo plauko Lietuvos ir jos nepriklausomybės priešininkų, kurie, kaip tenka gauti tikrų žinių, važinėja po Lietuvą, šaukia žmonių susirinkimus ir renka žmonių parašus, žadėdami žmonėms įvairių gėrybių ir kviesdami juos rašytis po kažkokiomis telegramomis, Lietuvos nepriklausomybei priešingomis. Visa tai daroma yra pagauti nesusipratusiems tamsiems žmonėms į savo tinklu. Tokiems agitatoriams ir keistų, netikrų, dažnai net melagingų paskalų leidėjams rūpi ne Lietuvos ir jos žmonių gerovė ir ateitis, bet savi reikalai ir tikslai, kraštui kenksmingi.

Kaip gi mes turime žiūrėti į tą pragaištingą Lietuvos priešininkų darbą ir kaip elgtis?

Kaip priešininkai, skleisdami paskalas, rinkdami parašus eina savo reikalais, taip mes visi privalome eiti dirbti savo ir Lietuvos reikalais. Mūsų didžiausia prievolė neklausyti visokių kalbų ir kalbinėjimų, bet patiems galvoti, mąstyti. Mes turime būti ir pasirodyti esą jau subrendę patys savo ir savo krašto reikalais rūpintis, o nelinkti ten, kur kiekvienas vėjas lenkia. Tiesa, mes buvome ilgus metus svetimų kamuojami ir kankinami, varžomi ir slėgiami. Būdami svetimų naudojami ir taip supančioti, jog negalima būdavo krustelėti, nebuvome įpratę būti savistovūs; turėdami klausyti svetimų įsakymų ir juos vykinti, nebuvome įpratę patys kiekvieną dalyką svarstyti ir savarankiškai galvoti.

Dabartės stoja jau kiti laikai. Iš patamsių, iš priespaudos mes, Lietuvos žmonės, einame viešumon. Tėvynės likimas ir ateitis atatenka į mūsų, jos piliečių, rankas. Buvę vergiami tampame tikrais krašto šeimininkais. Krašto būtis pareis nuo mūsų. Tai reiškia, jog mums tenka ir didelės teisės, bet ir didelės pareigos. Mes privalome pasijusti tikrais žmonėmis, tikrais piliečiais ir visa, ką darome, daryti nusimanydami. Todėl ir visa, kas ką mums kalba, ką aiškina, kur stengiasi mus nukreipti ar nuvesti, ką įkalbėti – visa privalome patys gerai apgalvoti, apsvarstyti, ar tai, kas teikiama, tinka mūsų kraštui Lietuvai ir mums patiems, jos piliečiams.

Gyvename be galo svarbią valandą, darbas mūsų laukia rimtas ir didelis. Tad visur ir visuomet būkime savęs verti.

L. N.

Šaltinis: Noreika, L (1918, Balandžio 20). Būkime savęs verti! Lietuvos aidas 47 (95), p. 1-2. [žiūrėta 2018-04-11]. Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66487&seqNr=1;

http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66487&seqNr=2.