1918 m. balandžio 23 d. | Apie lietuvišką rašybą

Kolei lietuviškai terašė tiktai keletas šviesuolių, jie galėjo gaišinti savo laiką dėstymu daugybės taškelių, uodegėlių, brūkšnelių; bet dabar, kada lietuviškai turės rašyti ne tik kiekvienas lietuvis, bet ir gyvenantieji mūsų tėvynėje svetimtaučiai, jau laikas išvaduoti mūsų rašybą iš tų bereikalingų prasimanymų.

Vienas mūsų skaitytojas mums yra atsiuntęs šitą raštą, patariantį palengvinti lietuviškąją rašybą. Mes tą raštą čionai dedame ir tikimės, jog vienas arba kitas, kurs užsiima tuo klausimu, ta proga išreikš savo nuomonę.

Atsinaujinant mūsų gyvenimui, reiktų liautis užsiiminėjus įvairiais mažmožiais, smulkmenomis; dabar visa galė reiktų pašvęsti kėlimui mūsų tėvynės. Tokis mažmomis man rodosi yra mūsų stengimosi rašyboje patenkinti visus filologų prasimanymus. Kolei lietuviškai terašė tiktai keletas šviesuolių, jie galėjo gaišinti savo laiką dėstymu daugybės taškelių, uodegėlių, brūkšnelių; bet dabar, kada lietuviškai turės rašyti ne tik kiekvienas lietuvis, bet ir gyvenantieji mūsų tėvynėje svetimtaučiai, jau laikas išvaduoti mūsų rašybą iš tų bereikalingų prasimanymų. Kada 8–10 metų vaikas gali įsikalti į galvą daugybę taisyklių apie uodegėles, brūkšnelius, ygrekus ir t.t.? Nepamirškime, jog mes turime daug įvairių tarmių. Todėl negana pasakyti, jog „y“ arba „u“ reikia rašyti, kada balsė esti pratęsiamai ištariama. Ir kam reikia balsės ilgumą būtinai išreikšti? Pavyzdžiui, rusai žodžius „rabotat“ ir „obraba-ativat“ rašo vienodai. Dėl ko to nedarome ir mes? Išbraukime iš mūsų abėcėlės „y“, ir tuoj mūsų mokyklų vaikai lengviau atsikvėps. Kam rašyti įvairiai Dievas ir tėvas, vienas ir nėra? Ar mūsų rašybos tvėrėjai bijo, kad mūsų moksleiviai neturėtų per daug laiko įgijimui tikro mokslo ir todėl verčia juos mokintis tų nesąmonių? Ne, per daug mokyti mes niekados nebūsime. Todėl šalin bereikalingus rašybos apsunkinimus! Sutaisykime ją taip, kad vaikas, pramokęs statyti raides, tuoj galėtų taisyklingai rašyti, pavyzdžiui, kaip tarptautinėje kalboje Esperanto. Mokyklos metus vaikas turi sunaudoti pažinimui to, ką Dievas sutvėrė, o ne to, ką yra prasimanę filologai.

Kalba yra įrankis išreikšti mintims ir jausmams. Įrankį mes vertiname pagal jo naudingumą ir tik jau paskui pagal gražumą; jei jis neišpildo savo užduoties, mes jį pertaisome, kad jis būtų lengviau vartoti, kad jis būtų naudingesnis. Taip ir kalbą mes turime pertaisyti taip, kad ji būtų kuo lengviausia vartoti kalbant ir rašant. Ne vienas gal pasakys, jog kultūringųjų tautų rašybose yra dar daugiau nesąmonių už mūsų. Teisybė, bet jiems ir sunkiau yra nusikratyti ta istorinė rašyba, nes joms to neleidžia didžios jų literatūros. Mes gi lengvai galime pertaisyti savo rašybą. Mes didžiuojamės savo senoviška, turtinga kalba. Bet pažiūrėkime, ar tas turtingumas ne yra bereikalingas apsunkinimas? Pavyzdžiui, nė viena kultūringa tauta nebeturi dviskaitos. Kam gi mums tas „luxus“?

Nebūdamas kalbos žinovas, aš negaliu spręsti, kas mūsų rašyboje pašalinama ir kas tur būtinai pasilikti. Gal atsiras tarpe mūsų tautos vadovų vienas kitas, kuris prieš kalbą, tarsi prieš kokį stabą, neklaupia su pagarba, o kuris be baimės apvalys mūsų kalbą nuo nereikalingų sunkenybių ir padarys ją labiau prieinama sodiečiui ir svetimtaučiui. Dabar, ruošiant naujų vadovėlių, patogiausias tam laikas. Jei mūsų tautos vadovai nesusitars pašalinti įvairumą iš mūsų rašybos, tad būtų gera, kad vienas kitas žymesniųjų mūsų rašytojų pradėtų rašyti palengvinta rašyba. Be abejo, jį seks ir kiti.


Šaltinis: Apie lietuvišką rašybą. (1918, Balandžio 23). Dabartis (49), p. 3. [žiūrėta 2018-03-28] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23861&seqNr=3