1918 m. balandžio 23 d. | Kokia ateityje privalo būti Lietuvos valdžia (II)

Lietuvių vadovai Vokietijai lenkų pavojų stengiasi parodyti mažesniu, negu jisai yra. Tatai mums yra suprantamas dalykas. Lietuviai, įtekami Vokietijos seimo daugumos, išsireiškė norį atskiro valdovo, idant Lietuvos „neaneksuotų“.

Vokietijos seimo dauguma matomai geidžia teisingai vykinti savo taikos rezoliuciją nuo liepos 19 d. Iš tikro, šita rezoliucija ir turi likti naujojo rytų sutvarkymo saiku; niekas nenori atimti iš vadinamųjų „paribio kraštų“ jų savarankybės, nė jų laisvės. Bet nereikia nė klaidintis, nes vis tiek kaip mes mūsų taikių sutvarkysime su paribio valdijomis, visas užsienis jau šiandien tekalba tiktai apie „aneksiją“ ir „priverčiamąją taiką“, ir jisai visados taip kalbės. Todėl mūsų susitvarkymas su paribio valdijomis, jei tiktai mes neliečiame jų savarankybės ir laisvės, yra tokis reikalas, kurį neatsižvelgdami į užsienį, galime sutvarkyti sulig lietuvių ir mūsų (vokiečių) reikalų. Bet argi Lietuvos valdovo dvaras Vilniuje būtų naudingas lietuvių reikalams? Ar lietuvių reikalai kiek skiriasi nuo vokiečių reikalų? Lietuvių vadovai Vokietijai lenkų pavojų stengiasi parodyti mažesniu, negu jisai yra. Tatai mums yra suprantamas dalykas. Lietuviai, įtekami Vokietijos seimo daugumos, išsireiškė norį atskiro valdovo, idant Lietuvos „neaneksuotų“. Bet lietuviai turės pripažinti, jog viršuje išdėstytasis stovio vaizdas nėra perdėtas. Juk jie savo krašto padėjimą pažinsta gana gerai, ir tam vaizdui, kurį mes esame nupiešę, tiktai aplamais brūkšniais galėtų suteikti ir vardus parodyti tikrų atsitikimų. Nors tatai išrodo keista, bet tai yra labai svarbus lietuvių reikalas, kad Vilniuje neįsikurtų Lietuvos valdovų dvaras, ir kiekvienas tikras lietuvių tautos prietelius privalo prabilti ir stengtis neduoti įvykti tokiam dalykui, kuris tebūtų naudingas tiktai lenkybei.

Prisideda dar vienas daiktas: sulig Vokietijos kanclerio atsiliepimo į lietuvių delegaciją, Vokietija savo reikalus Lietuvoje nori apdrausti kariuomenės, muitų, susinešimų ir pinigų konvencija. Jei Vilniuje viešpatautų ypatingas valdovas ir jei atsirastų didžio pavojaus, kad Lietuvos valdija nevirstų Lenkijos priekraščiu, tai juk aišku, kad Vokietija minėtose srityse turėtų daug stipriau apsidrausti, negu įvykus asmeninei unijai. Vokietija turėtų skaitytis su tuo, jog Lietuvoje išaugtų priešingos vokiečių reikalams pakraipos; todėl turėtų įvykinti tokių konvencijų, kurios saugotų vokiečių reikalus ir tokiame sykyje, jei Lietuvoje įsivyrautų ir lenkų galybė ir ji taptų Vokietijai priešinga šalimi. Kitais žodžiais sakant: Vokietija konvencijomis turėtų sau išsiderėti daug platesnių teisių. Taigi visas klausimas į tai, kas lietuviams maloniau: ar savas valdovas, per kurį labai padidėtų lenkų įtaka, todėl plačios Vokietijos teisės, ar asmens unija su Vokietija, arba su viena iš jungtinių Vokietijos valdijų, vadinasi, bendra lietuvių ir vokiečių kova prieš lenkus, todėl ir ne taip plačiai siekiančios Vokietijos teisės Lietuvoje. Rodosi, jog negalėtų būti abejojimo, katro privalo siekti lietuviai.

Taigi telieka tiktai asmeninė unija. Čia reikia išrišti klausimas, ar geriau būtų susidėjus su Vokietija, ar su Prūsais, ar su kita kuria jungtine Vokietijos valdija. Prieš susidėjimą su Prūsais galėtų išrasti tą priežastį, kad, kaip dažnai yra sakoma, Prūsų kitataučiai nelabai gerbia. Bet vyriausias dalykas čia glūdi štai kame: pastarieji metai parodė, kad ir Prūsai kartais gali žengti susitariamuoju politikos keliu su lenkais. Bet kiekvienas užsileidimas lenkams Prūsuose atsiremia į valdijos gyvybės būtinumų ribą. To Prūsai yra jau gana prityrę Poznaniuje. Panašių dalykų Prūsai pritirtų ir Lietuvoje. Bet su visomis kitomis jungtinėmis Vokietijos valdijomis būtų kas kita. Saksonija, Württembergas ir t.t. gali – ar jos tat ir darytų, čia to mes netikriname – varyti nuosaikią, lenkams prielankią politiką; nes jų pačių žemėms tatai jokiu būdu nepakenktų. Gi lenkams prielanki Lietuvoje politika ir Prūsams būtų pavojinga, o dar labiau pačiai Lietuvai. Vienų tiktai Prūsų tuo žvilgsniu vienodi reikalai su Lietuva.

Tokiu būdu, išsirinkus asmeninę uniją, rods, būtinai reikia Lietuvos kunigaikštystės vainikas sujungti su Hohencolerių vainiku, nes, mūsų nuomone, kaip jau esame nurodę, asmeninė unija Lietuvai jos pačios gerovės dėlei būtinai reikalinga. Susidėjimas su kaizerio vainiku, be abejo, turi pirmenybių prieš asmeninę uniją su Prūsais, nes tokiu būdu bus pabojama ir tai, kad visos vokiečių padermės lygiai yra dalyvavusios Lietuvos atvadavime nuo rusų valdžios. Sudarymas asmeninės unijos su Vokietija, valdijinių teisių žvilgsniu, didžių sunkenybių savyje neturi. Valdijine Vokietijos žeme Lietuva tapti negali, kadangi Lietuva jau sudaro nepriklausomos valdijos kūną. Betgi kaizeris, kuris, kaipo Vokietijos vadovas, be abejo, gali vesti reikalus dar kitos kurios valdijos. Apie smulkmenas tuo tarpu dar kalbėti nėra ko. Tiktai būtinas daiktas, kad Lietuva ir Vokietija tikru laiku suprastų, kad vien tiktai asmeninė unija Lietuvą tegali apdrausti nuo sulenkėjimo. Vokietijos vadovai jau ir taip yra užsikrovę sunkią hipoteką karo metu įkurdami lenkų karalystę. Jeigu jie, nors ir netiesioginiai, Lietuvą išduotų lenkams, tąsyk vokiečių vyriausybė įsitikins, jog ji taipo vokiečių tautai skiria daugiau, negu vokiečiai gali pakelti!

Šaltinis: Kokia ateityje privalo būti Lietuvos valdžia (II). (1918, Balandžio 23). Dabartis (49), p. 1-2. [žiūrėta 2018-03-28] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23861&seqNr=1
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23861&seqNr=2