1918 m. balandžio 25 d. | Gabrielė Petkevičaitė-Bitė | Dienoraštis: Rinkliavos karo paskolai

Rytojaus dieną sužinojau…kad puspročių nepritrūko… Tą pat dieną surinko iš žmonių ritmeisteris 1500 markių, o antrą ištisą dieną nešė ir nešė ūkininkai savo kruvinu daru sutaupytus grašgalius

Laikraščiai rašo apie pabėgėlių grįžimą, ir žmonės pasakoja tai šį tai tą iš jų pažįstamų grįžus, – o apie manuosius nė balso.

Kada „Liet.Aide“ paskaičiau, kad daug pabėgėlių negrįš, paliks svetimos žemės kapuose gulėti, širdies žaizda dar plačiau prasivėrė.

Giria gražiai sužaliavo, pavasaris pasiskelbė jau visur, pievose ir laukuose žalumu, padangėse paukščių giesme… tik mes, žmonės, skrendame senuose varguose, įklimpę iki kaklo.

Sužaliavus girioms, plėšikai dar drąsesni pasidarė. Neseniausiai atsibaladojo į Sitkūnų sodžių pas ūkininką Krikščiūną ir sakosi tikrai sužinoję, kad jis esąs vokiečių bičiulis, vokiečiams „plennikus“ skundęs, tokio nusižengimo jam dovanoti negali ir įsako jam iš anksto ruoštis mirti ir taisytis grabą. Žmogus išsigandęs, nei gyvas, nei pakartas, bijosi kam nors pasiskųsti, tyli ir kenčia.

Praslinkus dviem savaitėm vėl tie patys žmogžudžiai įsiveržia į trobą naktį, liepia žmogui atiduoti ne tik visus pinigus, bet ir mėsą. Nelaimingas viską surenka ir savo rankomis budeliams atiduoda. Tie, visa suėmę, šauna jam į pilvą. Žmogelis pakritęs prašo:

– Šaukite antrą kartą, „ponaičiai“!… baisu kentėti tokius skausmus!…

Budeliams išsinėšinus, gal pusvalandį pavaitojęs, miršta.

Dieną grįžo tie patys pas velionies žmoną visi apsiginklavę ir drožia tokį pamokslą:

– Jei tu daug kalbėsi apie vyro nužudymą ir raudosi, ir mums kaltinsi, ir tau padarysime tokį pat galą.

Nuo Sitkūnų už dviejų varstų stovi Gesvių sodžiuje vokiečių kareiviai (Landsturm), bet kaimynai nesuspėjo laiku jiems pranešti… O gal ir nedrįsta šitaip įbauginti.

Balandžio 20 d. mūsų ritmeisteris pareikalavo, kad visi gyventojai, kurie turi žemės nors mažiausį sklypelį, atvyktų į Sujetus aštuntą ryto.

Noroms nenoroms turėjau vykti. Žmonių susirinko nemaža minia. Laukiame kieme mūsų valdovo iki dešimtos. Žmonėse ėmė skleistis gandas, kad ritmeisterio vertėjas tykojąs kur turtingesnį ūkininką sučiupti ir velkąs pas savo poną, kurs reikalaująs pinigų karo paskolai.

Supratome visi, į kokius pyragus mus sukvietė jo malonybė.

Lygiai dešimtą buvo iš rūmo išneštas staliukas ir pastatytas kieme. Ties staliuku netruko atsirasti pats ritmeisteris, lydimas savo ištikimo tarno ir vertėjo viename asmenyje. Tas ponelis ėmė kviesti žmones arčiau prieiti ir sustoti ratu apie staliuką. Mane pamatęs, ėmė rodyti, kad stočiau veik greta ritmeisterio. Išsigandusi tokios garbės, ėmiau teisintis, jog stovėti neturiu sveikatos. Dvaro tarnaitės tuoj išnešė mano kėdę, paprašiau pastatyti kiek tolėliau už ritmeisterio nugaros. Turėjau čia sėdėdama tą patogumą, kad kiekvieną ištartą žodį puikiai girdėjau, nors pro žmones ne visada įžiūrėdavau malonybės statulą melsva be galo švaria uniforma, tokios pat spalvos kepure.

Prakalba prasidėjo tuo, jog jis norįs, kad mes nors kartą mestumėn šalin rusų tinginį ir imtumėm darbštumo pavyzdį iš vokiečių. Toliau ėmė mums prykaištauti, jog mes patys esą kalti, kad mūsų laukai nedera, nes ir nemoką ūkininkauti, ir tingį. Tą savo viešą prakalbą jo malonybė puošė nuolat tokiais žodžiais: „eure Dreckfelder“, „eure Scheissarbeit“, bet vertėjas tų kalbos perlų nevertė, tik bendrais sakiniais reiškė nepatenkinimą Lietuvos ūkiais ir ūkininkais, todėl ir aš palieku juos nevertusi, tausodama skaitytojus.

Sodiečių tarpe kilo murmėjimas:

– Kad ir tinginiai, ir nemokame ūkininkauti, tai kaip čia atėjote, kodėl nespėjote išvežti, kiek mes jums javų davėm?! Ką gi dabar padarysime?… Ir be arklių, ir be mėšlo, ir nuolat jūsų varinėjami tai miško vežti, tai kelių taisyti, tai javų statyti, tai šiaudų, tai šieno gabenti, tai jūsų kareivių vežioti…

Jo malonybė supykęs liepė nutilti ir vertėjui atpasakoti, ko žmonės murma. Vertėjas verčia:

– Jie sakosi esą nuolat varinėjami.

Tada jo malonybė čiumpa vieną senį iš minios už ausies ir, pritraukęs prie staliuko, talžija savo antra ranka per plikę. Kadangi esu mažo ūgio, šis reginys žuvo man užstelbtas sujudusios žmonių minios. Ausys tik sučiupo talžymą, o greta stovį žmonės paaiškino:

– Ritmeisteris talžija delnu per pliką pakaušį.

Minia kruta ir šypsosi, o jo malonybė vertėjo lūpomis klausia nukentėjusio:

– Paskutinę savaitę kiek dienų buvai varinėjamas?

– Dvi dienas.

– O metai, kiek turi dienų?

Žmogus tyli. Ritmeisteris liepia ja lankyti Smilgių pradedamąją mokyklą ir pasimokti, kiek metai turi dienų.

Po to dar ilgai mokė žmones ūkininkauti, vis girdamas Vokietiją, kurios kitaip nevadino, kaip „unseres teures Vaterland“ ( mūsų rangi tėvynė), baigė visą iškilmę, prašydamas dėti pinigų karo paskolai. Jis žinąs, kad čia visi ūkininkai turi pinigų prisikrovę. Jei kuris neduosiąs, tam „plennikai“ atimsią. Gyrė Spirakių kleboną, davusį jau 800 markių, liepęs vertėjui parodyti tą popierį, kurį šis žmogus gavo iš valdžios kasos už įdėtus pinigus. Tą popierį skleidė aukštyn iškėlęs ir gėrėjosi jo gražumu. Toliau baugino dar: iš tų, kurie neskolinsią, mokėsiąs jis pats pasiimti pabaudomis… Tik pabrėžė, jog priversti duoti jis teisės neturįs.

Bavariečiai kareiviai, kur pas mane gyvena, kelis kartus per tą prakalbą ragino mane namo važiuoti:

– Hören sie doch nicht zu, was del Stinkpreusse spricht! (Neklausyk, ką tas prūsas pasmirdėlis kalba!)

O gale tie patys kareiviai nutarė:

– Lietuviai būtų puspročiai, jei kištų savo pinigus tiems, kurie juos taip varžo, elgetomis pavertė ir dar drįsta viešai šitaip niekinti!

Rytojaus dieną sužinojau…kad puspročių nepritrūko… Tą pat dieną surinko iš žmonių ritmeisteris 1500 markių, o antrą ištisą dieną nešė ir nešė ūkininkai savo kruvinu daru sutaupytus grašgalius.

Kareiviai labai abejoja, ar ritmeisterio už tuos pinigus dalijamos kortelės turės bent kokią vertę.

100 markių.

Šaltinis: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Karo meto dienoraštis III tomas. Panevėžys, 2008 m., p. 286-290.