1918 m. balandžio 25 d. | Karas ir mūsų laukininkės

Taipo žmonos-laukininkės savo kantrumu, apsukrumu ir darbštumu šitame sunkiame laike palengvino žmonijai gyvenimą, išmitimą ir sunkius vargus. Užtatai visi žmonės joms turėtų būti dėkingi ir prieš jas žemai nusilenkti. Moterų kantrumą ir darbštumą žmonija minės amžinai!

1914 metų vasarą, užgaudus varpams, vyrai turėjo atsisveikinti su savo namiškiais, nes reikėjo eiti į karą. Atsisveikinimas buvo graudus: verkė žmonos, verkė kūdikiai, gentys ir kiti namiškiai. Kitas vyriškis, nors savo lūpas laikė ir labai suspaudęs, bet vis negalėjo užlaikyti ašarų ir lyg gėdydamasis, šluostėsi jas nusisukęs į kampą. Daugelis tada su savaisiais atsisveikino paskutinį kartą.
Išlydėjusios vyrus, mūsų laukininkės gavo visai naujų ir didžių užduočių. Nuo tos dienos visas namų ir ūkio tvarkymas ir visa atsakomybė gulėjo ant jų pečių. Kiek šita staigi atmaina padarė laukininkėms galvos sukimo ir rūpesnių, tatai tegali suprasti tiktai tas, kuris tokių daiktų yra patsai prityręs. Prie šitų šeimininkavimo keblumų prisidėjo dar baimė dėl mylimojo vyro, sūnaus, brolio, artimų giminių. Kelis kartus per dieną tokia moteriškė siųsdavo už saviškius karštas maldas Dievui, neliovė apie juos mąsčiusi, jais rūpinusis.

Vakarais, eidama į atilsį, vargindavosi mintimis, klausdama savęs: kas žino, kur mano mylimieji šią naktelę vargsta, ar jie dar gyvi, gal alkani ir sušalę kur prieglaudos ieško? Bet, nepaisant šitų visų nesmagumų, vargų ir kankinančių naktų, kuriose tokiai žmonai sunku buvo užmigti, ji stipriai kibo į darbą, greitai į ji įprato ir naująją savo užduotį veikiai sugebėjo gerai atlikti. Ji nevengė nė prasčiausio, nė sunkiausio, nė nešvariausio darbo ir taipo savo pavyzdžiu ragino dirbti ir kitus namiškius. Kantriai ir tyliai, nemurmėdama, nesiraukdama ji noromis ir linksmai viską darė, tvarkė ir prižiūrėjo. Vyriškių namuose kaip ir nebuvo likę, todėl reikėjo jai dirbti ir vadinamieji „vyriški“ darbai: žagre, ekėčiomis, dalgiu, dargi sėti teko. Taipo ji trumpiausiu laiku išmoko kuo puikiausiai ūkininkauti ir atpatinkamai atlikti nepaprastuosius darbus, kuriuos prieš karą dirbdavo vieni vyrai. Nė ji pati, nė kitas kokis žmogus niekuomet nemanė, kad šitie darbai reiks atlikti vienoms moteris.

Be to, jai reikėjo dar kūdikiai auginti, apvalyti, kartais ir rūbeliai pasiūti, pamokinti ir į mokyklą išleisti. Šalia to reikėjo jai dar viso karo įsakymai akylai persiskaityti ir gerai įsitėmyti, jeib neužtraukus kokių bausmių. Ji turėjo paboti ir įsakymus sulig maisto suvartojimo ir gyvulių šėrimo. Ji turėjo gerai susipažinti ir su mokesnių, su apsaugos tvarka ir t.t. Vis tai buvo jai visai svetimi dalykai, apie kuriuos pirma ji nė manyte nemanė. Nevengdama visų tų sunkenybių, ji veikiai, nors ir su didžia kantrybe apsiprato su šita jai visai nauja tvarka, užsipelnydama taip be galo didį pagyrimą. Nes nepailstančiu savo darbštumu, apsukrumu ir akylumu ji palengvino visos žmonijos pragyvenimą ir išmaitinimą. Nors mūsų laukininkės jau ir taip gana pripratusios prie sunkių darbų, tačiau dabar, karo metais, vieno darbo nepakanka. Reikia pasirūpinti dar lauko įtręšimu, jo išdirbimu, užsėjimu, suvalymu ir dar tūlais kitais dalykais, kaip pristatymu kariuomenei ir t.t., ir tvarkyti tam reikalingieji darbai.

Ypač atėjus pavasariui su visais sunkiaisiais darbais, laukininkė turi įtempti visas savo gyslas, idant darbus atlikus kaip reikiant. Jaunųjų jėgų beveik visai trūko. Tebuvo likę vieni seneliai ir vaikučiai, o darbai turi būti atlikti. Šitie darbai buvo nelengvi, bet ji juos dirbo noromis ir lengva širdžia, vien tiktai lukėdama pagrįžtant savo mylimojo žmogaus arba vienatinio sūnelio. Kiek liūdnų žinių parlėkdavo į kaimą, jog vienas arba kitas pažinstamas jau yra kritęs! Kaip skaudu jai tada atsirasdavo ir kokia baimė ją apimdavo! Rūpesnis dėl saviškių perviršydavo visa ką. Bet ir tokiuose sykiuose ji pasiliko tvirta ir stipri. Ji tvirtai pasitikėjo V. Dievu ir ką jis davė, tą ji ėmė. Dažnai tyliame savo kambarėlyje ji liejo ašaras ir taipo lengvino suspaustą savo širdį, prašydama sau ir saviškiams iš V. Dievo stiprumo ir apsaugos. Iš šitų maldų ji sėmėsi sau reikalingojo dvasios stiprumo, todėl ir sunkiausias šio laiko naštas ji linksma širdžia pakėlė. Ji mokėjo dar saviškius karo laukuose pastiprinti, pranešdama jiems per laiškus vien tiktai gerų žinių iš namų. Ji niekuomet nesiguodė ir mokėjo juos visuomet palinksminti ir suraminti.

Rods buvo ir tokių, kurios po kokio laiko nebeteko kantrumo ir visa ką pardavusios išsidangino į miestus, jeib ten radus lengvesnį buvimą ir didesnio uždarbio. Bet jų čia labai apsirikta! Nes jos per greitai pajuto, kad pagyventi ir maitintis sodžiuose daug lengviau, geriau ir sveikiau, negu mieste. Bet laimė, kad šitokių žmonių nedaug teatsirado.

Taipo žmonos-laukininkės savo kantrumu, apsukrumu ir darbštumu šitame sunkiame laike palengvino žmonijai gyvenimą, išmitimą ir sunkius vargus. Užtatai visi žmonės joms turėtų būti dėkingi ir prieš jas žemai nusilenkti. Moterų kantrumą ir darbštumą žmonija minės amžinai!


Šaltinis: Karas ir mūsų laukininkės. (1918, Balandžio 25). Dabartis (50), p. 4. [žiūrėta 2018-03-28] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23860&seqNr=4