1918 m. balandžio 25 d. | Petras Klimas | Mūsų aukštoji mokykla

Neturėdamas savo aukštosios mokyklos, kraštas palieka be to židinio, kurs tą patį kraštą ištiria, kurs suspečia mokslines tyrinėtojų pajėgas, kada jos visų daugiausiai mokslo meile dega, ir kurs tik tuo būdu gali išauklėti tikrųjų savo šalies darbininkų, tikrai savo kraštą pažįstančių ir savo žiniomis geriausiai jam derančių. Tik savoji tautinė aukštoji mokykla gali padėti pamatą tautos mokslui ir visos jos dvasios ir materialinės kultūros pažangai

Imdamiesi savarankiškai tvarkyti mūsų gyvenimą, mes privalome numatyti visas to savarankiško gyvenimo sąlygas. Nes tol mes vis dar negalėsime būti savo šalyje tikrai nepriklausomi, ligi nebūsime įspėję visų tos nepriklausomybės sąlygų ir kol nebūsime patenkinę jų reikalavimų. Viena tokių savarankiško krašto sąlygų yra – turėti stipri tautinė visuomenė, turėti tikę, energingi, atsidavę, savo kraštą pamilę valstybės darbo tvarkytojai ir vedėjai. Tam tikslui maža yra mokėti skaityti ir rašyti, maža todėl tautinės pradedamosios mokyklos, maža ir bendrojo aukštesniojo vidurinių mokyklų mokslo! Čia reikia plataus gyvenimo tvarkymo, be bendrojo apsišvietimo, dar pagilintų specialinių žinių. Tokių gi žinių ir paties mokėjimo savarankiškai tas žinia taikinti ir plėsti gali suteikti tik aukštoji mokykla.

Tai, berods, dalykas visiems aiškus ir dėl jo, rasit, niekas neabejoja. Todėl ne tatai man čia rūpi aikštėn kelti. Aš noriu šia proga stipriai pabrėžti, kad tuos mūsų valstybės vedėjus, mūsų kultūros tvarkytojus mums turėtų ruošti mūsiškė tautinė aukštoji mokykla.

Gali būti kam pasirodys tai dar tolimas Lietuvos uždavinys, bent ne pirmas, ne pirmaeilis. Gal tūlas išras, jog tuo tarpu mes galėtume gerai išsimokyti visokio darbo ir svetimose aukštose specialinėse mokyklose, svetimuose universitetuose. Juk ir visa dabartinė mūsų šviesuomenė yra mokslus išėjusi svetimuose kraštuose ir vistik savo tėvynėn ji eina savo mokslu suvartotu ir juo savo tautai patarnautų!

Bet ar atsveriame mes tas kliautis, kurias gauna pergalėti kiekvienas aukštąjį mokslą išėjęs lietuvis, kurs šiandien ryžtasi savo kraštui tarnauti? Nes jis turi ne tik savo žiniją į gimtąją kalbą vartyti, bet jis yra priverstas, galima sakyti, naujai ją pats perdarinėti. Tuo tarpu mums daug pigiau pareitų tą išvertimo, perdarymo ir įderinimo darbą atlikus nedideliam mūsų aukštosios mokyklos vedėjų būreliui.

Bet tai dar nėra tokia didelė kliautis. Visų didžiausioji čia atsiranda kitu atžvilgiu. Neturėdamas savo aukštosios mokyklos, kraštas palieka be to židinio, kurs tą patį kraštą ištiria, kurs suspečia mokslines tyrinėtojų pajėgas, kada jos visų daugiausiai mokslo meile dega, ir kurs tik tuo būdu gali išauklėti tikrųjų savo šalies darbininkų, tikrai savo kraštą pažįstančių ir savo žiniomis geriausiai jam derančių. Tik savoji tautinė aukštoji mokykla gali padėti pamatą tautos mokslui ir visos jos dvasios ir materialinės kultūros pažangai.

Antra vertus, mes turime domėn įsidėti ir tiesiog gyvenimo praktikos reikalavimus. Mes jau dabar turime tūkstančius gimnazistų, kurių skaičius vis auga ir auga ir jiems, gimnazijas baigusiems, mes negalime pasakyti: važiuokite dabar jūs į svetimas šalis ir mokykitės apleistos tėvynės gerovei.

Visai nerimtas būtų, pagaliau, manymas, būsią mes dar negalime aukštosios mokyklos susikurti, būsią mes neturime pajėgų. Tiesa, visam pasauliui žinomomis garsenybėmis, mokslininkais mes negalime tuo tarpu pasigirti. Bet reikia žinoti, jog tos garsenybės tėra aukštojoje mokykloje tik retas papuošalas. Visą mokslo ir mokymo darbą paprastai atlieka čia geri, kruopštūs ir atsidėję tos ar kitos mokslo šakos žinovai ir tokių žinovų įvairiose mokslo srityse mes jau ir dabar netrūkstame. Gi ėmus darbuotis aukštajai mokyklai jų bematant atsiras savaime. Mūsų lietuviškas atsidėjimas ir darbštumas čia veiklai, kaip ir kitur, turės spragas užkišti. Gi trūkstamus žinovus čia galės kuriam laikui užvaduoti ir iš svetur atkviesti mokslininkai, kaip tat esti daugelyje universitetų kitose mažų tautų valstybėse.

Dėl visų šių priežasčių aukštosios mokyklos steigimas Lietuvoje, mums einant į nepriklausomą būtį, yra visai neatidėliotinas ir pirmaeilis mūsų reikalas. Kaip ir kokios rūšies aukštoji mokykla turėtų būti kuriama – tai yra klausimas, kurio tuo tarpu čia nekliudome ir paliekame kitam atvejui.

P. Kl.

Šaltinis: Klimas, P (1918, Balandžio 25). Mūsų aukštoji mokykla. Lietuvos aidas 49 (97), p. 1-2. [žiūrėta 2018-04-13]. Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66485&seqNr=1

http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66485&seqNr=2