1918 m. balandžio 26 d. | Lietuvaitės pasakojimas

Mes laikėme mažą krautuvėlę, kuri nors maža betgi nešė pelną, bet galutinai bolševikai ir tą mums iš­ draskė, sunaikino. Atėjo iki tam, kad žmogų sutinka ant gatvės, nuima jam šiltus rūbus ir paleidžia pusnuogį ant šalčio. Paskiausiam laike, žmonės pradėjo kalbėti, kad blogai padarė, kad carą pagelbėjo nuversti, bet jau vėlu. Muškietos, armotos ir kulkos rankose bolševikų, jie rubavoja pagal savo tiesas, turi gerus laikus, o jus žmoneliai, kęskite.

„Amerikos lietuvyje“ (No. 16) tūla Vincenta Lukoševičiutė iš Buividų, Seredžiaus par. Kauno gub. pasakoja savo prietikius Petrograde revoliucijų laikais. (Ji ką tik atvažiavo į Ameriką).

Ji sako:

Nuo 1915 m. gyvenau visų, laiką Petrograde ir mačiau baisiausias pergyventas žmonijos valandas ir pati jas pergyvenau. Priešais numetimo caro, buvo susirinkimai kone visų namuose. Visur kalbėjo, kad bus revoliucija, kad visi žmonės eitų iš vieno. Netrukus sulaukėme kas buvo kalbėta — revoliucija prasidėjo, žudymas ir šaudymas buvo neapsakomas. Namų stogai rodos į gyvus pavirto, nes iš stogų daugiausia šaudė į žmones ant gatvių.

Pergyvenus pirmą revoliuciją, agitacijos nepasibaigė. Iš tos vienos revoliucijoniškos partijos, kiekviena partija savaip šaukė, savaip mokino, pakol ant galo bolševikai nesuagitavo ir Kronštato kareivių, kurie jiems valdžia atidavė. Iš karto aš ir visi žmonės noriai klausė­me kalbų ir ėjome ant mitingų, bet kada pradėjo valdžia iš rankų į rankas eiti, kada prasidėjo bolševikų žiaurybė, kada susitvėrė raudonoji kariuomenė iš visokių valkijozų ir žmogžudžių, žmonės pasijuto blogam padėjime.

Mes laikėme mažą krautuvėlę, kuri nors maža betgi nešė pelną, bet galutinai bolševikai ir tą mums iš­ draskė, sunaikino. Atėjo iki tam, kad žmogų sutinka ant gatvės, nuima jam šiltus rūbus ir paleidžia pusnuogį ant šalčio. Paskiausiam laike, žmonės pradėjo kalbėti, kad blogai padarė, kad carą pagelbėjo nuversti, bet jau vėlu. Muškietos, armotos ir kulkos rankose bolševikų, jie rubavoja pagal savo tiesas, turi gerus laikus, o jus žmoneliai, kęskite. Dėdė mano mirė ir matydama, kad Rusijoje neims gero per daugelį metų: čeverykai pabrango iki pusantro šimto rublių, drapanos neįperkamos, valgis neapsakomai brangus, duonos vos 1/4 svaro ant dienos pradėjo duoti, ėmiau rengties į Ameriką. Pasporto pradėjau rūpintis nuo pono Lenino, Smolni Institute, kuriam susispietė vien žydeliai, turėjau vargo pakol neišgavau ir jis kaštavo man apie 100 rublių, tai daugiau kaip prie caro valdžios. Susitaisius viską, duok Dieve kojas. Baisi kelionė iki Japonijos, tolymas gelžkelis per Sibirą, laukimas trukių padarė labai vargingą mano kelionę.

Laimingai pribuvau į Japoniją, kur biskį atsilsė­jus Yokohamoje, gavau laivą į San Francisco. Iš viso keliavau 6 mėnesius. Čia išrodo man kaip rojus, mačius tiek vargo per pereitus keturis metus.

San Fransiskas, JAV. 1918 m. OpenSFHistory/Courtesy


Šaltinis: Lietuvaitės pasakojimas (1918, balandžio 26). Draugas (99), p. 2. [žiūrėta 2018.04.25]. Prieiga internete: http://www.draugas.org/archive/1918_reg/1918-04-26-DRAUGAS-i5-8.pdf