1918 m. balandžio 27 d. | Nelaikykite pinigų namuose!

O kiek sykių yra pinigus netyčiomis sudeginę tik per tai, kad niekas nežinojo, jog anie padėti krosnyje.

Šio krašto žmonės dar vis prisilaiko seno, labai peiktino papročio – jie pinigus namuose laiko įkišę kur pakliuvo: ar tai krosnyje, ar lovoje, ar ant aukšto po sparais, ar šiaip kokiame užkampyje, kur jų po kokio laiko nė patys nebeatranda, kadangi jau juos kas yra užėjęs netyčiomis ir pasisavinęs. Ne kartą jau yra atsitikę, kad tokią „gerą pasidedamąją vietą“ buvo visai užmiršę ir pinigus terado tiktai begriaudami senus namus. O kiek sykių yra pinigus netyčiomis sudeginę tik per tai, kad niekas nežinojo, jog anie padėti krosnyje. Šitokių ir panašių atsitikimų visuomet esti labai liūdnos pasekmės: iškyla vaidų, muštynių, dargi nusižudymų, kaipo tatai neseniai esame pranešę Dabartyje apie vieną žmoną, kuri sudegino krosnyje vyro padėtus pinigus, už ką vyras perskėlė jai galvą, o paskui patsai pasikorė. Šalia tokių nemalonumų ir nuostolių, laikymas pinigų namuose didžiai pavojingas ir žmogaus gyvybei. Dažnai tenka girdėti, kad gyventojus užpuola gauja plėšikų ir nuplėšia. Jei pinigų savininkas priešinasi, tai jį ir visai nugalabina. Nors vokiečių valdžia tokius ypatingai gaudo ir baudžia, kartais ir mirtimi, tačiau, nors ir retai, bet tokių plėšimų vis dar atsitinka. Susekti plėšikai per tat esti labai sunku, kad nuplėštieji bijo juos policijai priduoti, arba nagrinėjant tokią bylą teisme, žmonės iš baimės nesako teisybės ir daug ką užtyli. Šitų nemalonumų, baimės ir nuostolių galima lengvai išvengti, jei kiekvienas pinigus laikys ne savo namuose, o pasidės juos taupomoje-skolinamoje kasoje arba šiaip kokioje vokiečių valdžios pripažintoje įstaigoje. Ten juos ne tiktai apsaugos nuo plėšikų ir ugnies, bet dar mokės ir nuošimčių.

Sakysime, kokis gyventojas tokioje kasoje pasideda tūkstantį rublių ir gauna knygutę, kurioje įrašytas tas tūkstantis ir naujai įdedamieji arba išimamieji pinigai. Dabar jis nebeprivalo daugiau rūpintis.
Rods jis gali dar kasoje pasakyti ir užrašydinti, kad su šita knygele niekas kitas negali išimti pinigus, kaip tiktai jisai patsai. Šitokiu būdu užsitikrins, kad jam tą knygutę pametus arba kam ją pavogus, pinigų pasiimti vis negalės.

Minėtosios kasos moka po 4 nuošimčius, todėl anas tūkstantis rublių į dešimtį metų paaugės beveik iki pusantro tūkstančio. Taigi šalia pinigų pasidauginimo savininkas neprivalys jų slapstyti namuose ir iš baimės kurią naktį pasilikti nemigęs; pinigų namuose neturėdamas, galės ramiai ir be baimės miegoti. Pardavęs gyvulį ir gautuosius pinigus tuojau palikęs kasoje, jis neprivalys namo važiuoti vingiais arba tvaksnojančia širdžia ir drebančiomis kojomis galvoti, kaip čia parsprūdus kokiais šunkeliais.

Kada žmonės pames šitą peiktiną paprotį ir pinigus paliaus nešiojęsi prie savęs arba laikę namuose ir juos paves saugoti bankui, tad nebegrės pavojus nė pinigams, nė žmonėms; nes tada pikti kaimynai ir plėšikai žinos, kad nė prie jų, nė namuose pinigų neras ir kad jų žygis bus bereikalingas. Taipo žmonės išvengs ne tiktai daug baimės, sugaišimų, šaukimų teisman, susipykimų su kaimynais, kuriuos tokiuose sykiuose turi priduoti liudininkais, bet padės dar naikinti vagis ir plėšikų gaujas.

Todėl laukan pinigus iš namų! Neškite juos į taupomąsias-skolinamąsias kasas.

Šaltinis: Nelaikykite pinigų namuose! (1918, Balandžio 27). Dabartis (51), p. 3. [žiūrėta 2018-03-30] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23859&seqNr=3