1918 m. balandžio 28 d. | Gabrielė-Petkevičaitė-Bitė | Dienoraštis: Karo paskolos akcija tęsiasi
Dabar vėl imamos karvės, ir vėl žmonės kviečiami susirinkti sekmadienį pinigų atsiimti už pristatytus gyvulėlius. Veikiausiai pasikartos ta pati karo paskolos komedija. Nelaimingas mūsų žmonių tamsumas!
Vakar vėl ritmeisteris buvo sušaukęs visos Sujetų žandamerijos ūkininkus, pažadėdamas mokėti už tuos javus, kuriuos šiemet paėmė. Iš tikrų šaltinių žinau, kad kitose apskrityse tie pinigai jau seniai buvo sumokėti. Sujetų ritmeisteris, matyti, irgi ne visais lygiai elgėsi, nes mano nuomininkui i man jau beveik už visa sumokėta.
Ir vėl žmonės nuo aštuonių iki dešimtos laukė ore jo malonybės pasirodymo, kas klūpsčias, kas atsigulęs, kas šiaip taip plikoje, šaltojoje kiemo žemelėje besiraitydamas.
Ponas Ritmeisteris išėjęs pareiškė trumpai, žinoma, vertėjo lūpomis:
– Pinigai, kurie jums priklauso už javus, bus užrašyti kaip karo paskola valdžiai. Kam trūksta iki šimto markių sumos, tas tegul paskuba ko greičiau man tuos tūkstančius pristatyti, kad galėčiau lygiai šimtą markių užrašyti. Pinigų turėsite visi užtektinai, nes drabužius mokate patys pasigaminti, linus sėjate ir avis auginate. Jūsų moterys moka verpti, austi, megzti. Duonos irgi jūsų laukuose užauga. Tabokos irgi užsiauginate. Degtinės negaunate nusipirkti, tai pinigų neturite kam leisti. Pinigai guli pas jus niekam nereikalingi ir be naudos. Paskolinsite valdžiai, sulauksite procentų. Na, kas sutinka su mano sumanymu, tegul eina arčiau prie staliuko, tą pavaišinsiu degtinės taurele!
Ir atsirado nemaža tokių tamsuolių, kurie už tą taurelę ne tik savo pinigų išsižadėjo, bet uoliai darbavosi ir kitus prikalbinėdami. Už atvedimą antro – gaudavo, mat, ir antrą taurelę išlakti. Vienas Perekšlių sodžiaus ūkininkas net gerai įkaušo, betemdamas prie ritmeistrio visokias bobelkas.
Dabar vėl imamos karvės, ir vėl žmonės kviečiami susirinkti sekmadienį pinigų atsiimti už pristatytus gyvulėlius. Veikiausiai pasikartos ta pati karo paskolos komedija. Nelaimingas mūsų žmonių tamsumas!
Ir vėl reikalauja ir šerių, ir arklių uodegų, ir karčių (įsakyta nukirpti), ir vilnų – nuo kiekvienos avelės po 1 svarą.
Paskutinėmis dienomis širdis man truputį atsigavo. Radau žinią „Liet.Aide“ apie mokinių paėgėlių grąžinimą iš Rusijos… Aišku, jog yra ten kas rūpinasi jaunuomene. Tai mane šiek tiek ramina… Nors girdint, kokia suirutė dabar ten, jausmai vis dėlto nurimti negali.
Šiandien turėjau jauną ( 19 metų) vaikiną ligonį, kas buvo vokiečių išvežtas prie darbo, tiesti gelžkelio liniją Kurše. Vaikinas iš Kidžionių sodž. (Pušaloto par.), Tadas Žiburys, išbėgo nepakėlęs to vargo, kurį ten rado. Pasakojo, jog negaudavęs kitokio valgio, kaip ketvirtą dalį svaro duonos ir nevirtų, žalių burokų arba vien tokių pat žalių batvinlapių. Daugybė jo draugų, tokių pat vaikų jaunikaičių, išmirė badu tą darbą dirbdami. Algos mokėdami jiems kas dešimt dienų po tris markes. Užpernai daugiau kaip šimtą vaikinų išvarė to geležinkelio tiesti. Pušalotiečiai buvo šitaip baudžiami už telefono vielų nutraukimą. Kaltininkų neieškota, tik čiupta, kas pakliuvo.
Šaltinis: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Karo meto dienoraštis III tomas. Panevėžys, 2008 m., p. 290-293.