1918 m. balandžio 30 d. | Arklių auginamoji įstaiga Vyžuonėliuose Lietuvoje – karo įsteigimas

Karas – tai arklių ištvermės išmėginimas. Lietuvos arkliai šiame kare yra labai pasižymėję ir radę sau daug mėgėjų. Jų ištvermę, tamprumą, klusnumą ir pasitenkinimą visur pripažinsta. Lietuvos arkliai nebijo nė vėjų, nė blogų orų. Ilgoje kelionėje, jei tik sulig arklio didumo našta ne per sunki, jis niekados nepristoja; gi pritrūkus pašaro, lietuviškas arklys pakenčia daugiau už pagirtų kultūrinių veislių arklius. Todėl Lietuvos arkliai ypač tinka šio krašto ūkio reikalams.

Negalima buvo to išvengti, kad šitas ilgas karas arklių auginimui Lietuvoje nepadarytų didžių nuostolių. Drigantų [eržilų] išgabenimas rytuosna, gyventojų išbėgimas Rusijon, kurie išsivedė ir arklius, karo laike iškilusios ligos, pavyzdžiui snargliavimas bei susna, ir arklių ėmimas karo tikslams Lietuvoje labai pamažino arklių. Todėl dabar jaunus arklius pradeda kinkyti ir taipo sunkiais ūkio darbais pagadino daug arklių. Daugiau drigantus bei kumeles per jaunus suleidžia, ir žmonės dar yra priversti veislei vartoti kartais visai netikusius gyvulius. Šitą karo gaišinimą auginimo arklių vokiečių valdžia stengiasi, kiek išgalėdama, pašalinti. Čia visų pirma paminėsime įsteigimą drigantų stočių leisti kumelėms kaimų apskričiuose. Lietuvoje, priskaičius Balstogės bei Gardino nuovadą, įsteigė 389 tokias stotis, kuriose stovi viršaus per tūkstantį 200 drigantų. Visų pirma reikėjo pasirūpinti, kad neišromytų reikalingų auginimui drigantų ir kad jų nepaimtų karo reikalams, idant per daug nepamažėtų kumeliukų. Antroji užduotis bus pašalinti visus tuo tarpu leisdinimui vartojamus drigantus, kurie netinka pagerinti vietinių arklių veislės.

Į šituos priguli visi šaltakraujai arkliai. Taikos metais Lietuvos arklių auginimui be abejo yra pridirbta daug jeibių per netikusius leisdinimus kitos veislės drigantais. Visai yra nepavykę mėginimai leisdinti šaltakraujais drigantais. Taipo norėjo pagaminti tinkamų arklių pramonei ir kietiems laukams dirbti. Bet iš jų teišėjo tiktai išgamų dideliu kūnu, per silpnais nariais ir nesveikomis nagomis. Antroje ir trečioje kartoje šitokie arkliai dar labiau išsigema. Jiems reikia daug daugiau grūdo, dažnai daugiau, negu ūkininkas gali jiems sušerti. Taikos metais Lietuvos arklių auginimui pridirbo daug jeibių vietinių drigantų išromijimas ir pardavimas jų užsienin. Ūkininkai veislei pasilaikydavo tiktai mažiau verčios teturinčius drigantus. Be to, vyriausybė nerėmė Lietuvos arklių auginimo.
Visi arklių žinovai vienu balsu tvirtina, kad Lietuvos arklių auginimui nebūtų naudinga leisdinti kumeles grynakraujais Anglijos arba Rytaprūsių maišyto kraujo drigantais.

Lietuvos arkliai yra gamtos arba senovės arklių veislės. Visi augintojai dabar žino, kad, norint pagerinti tokią gamtinę arklių veislę, nereikia jos maišyti su kultūrinių arklių veislėmis, nes iš to tegalima susilaukti tiktai blogų pasekmių. Čia veisimui reikia tiktai vartoti geriausi gamtinės veislės arkliai. Iš tokio auginimo atsiras tokia arklių rūšis, kuri savyje turės visus geruosius buvusiosios veislės privalumus. Pakelti per karą labai nukentėjusiam Lietuvos arklių auginimui būtų ne pro šalį vartoti veislei ir kitų gamtinių arklių veislių. Prie šitokių priguli arabų veislė. Ji pasižymi pasitenkinimu, tamprumu ir ištverme sunkiems darbams, tenkinasi menku pašaru ir [yra] labai greiti. „Arabų arklys yra gamtinis arklys. Jis gali misti žole. Gi jo giminaitis Anglijos arklys yra dailės, pripratęs prie avižų maišo ir kultūros arklys“. Taip rotmistras Keibelis ir visai teisingai sako. Žinoma, yra arabų arklio įtakos ir madjarų bei fransų arkliuose. Anglijos grynakraujis arklys paeina iš leisdinimo arabų drigantais. Senovėje į Lietuvos arklių veislę turėta įtakos Arabijos arklių. Tatai dar ir šiandien galima pastebėti.

Tie auginimo pagrindai yra dabar pildomi vienoje indomioje karo įstaigoje. Vyžuonėlėje, netoli Lietuvos Utenos miestelio, karinė valdžia jau metais kaip yra įtaisiusi arklių veisiamąją įstaigą lietuvių arkliams augti, kurios tikslas išlaikyti vietinė (lietuviškų) arklių veislė gražiausiame jos pavidale su visomis jos ypatybėmis ir po karo. Tą arklių auginamąją įstaigą netrukus atiduos karinei Lietuvos valdžiai. Ją dabar veda žinomas arklių auginimo mokovas, rotmistras baronas von Riedeselis iš Braunsbergo arklių auginamos įstaigos. Baronas von Riedeselis, kuris labai mėgsta lietuvių arklių veislę, supirkęs suvedė čia geriausias kumeles kur tiktai jų gavo; ir kariuomenės valdžia tai įstaigai atidavė daug gerų lietuvių veislės kumelių. Vyžuonėlėje dabar yra 250 gerų lietuviškų veislinių kumelių. Jos leisdinti yra paskirti tinkamiausi lietuviškos veislės drigantai, tarp kurių paminėjimo vertas vienas labai puikus timsras ir vienas gražus širvas drigantas. Iš vyriausiosios Trakėnų Prūsų karaliaus arklių auginamos įstaigos yra pasiskolintas leisdinimui vienas vienuolikos metų drigantas, labai gražus sartas grynas arabas, vadinamas Dardzilingu. Dardzilingas yra kilęs iš garsios kunigaikščio Romano Sanguškos-Chrystovskio arklių augyklos. To arklio kilmė yra užrašyta iki 1803 metų.

Atsižvelgiant į pripažintus pagrindus, kad išmintingam pagerinimui senovės arklių veislės, kokia yra lietuviškoji arklių veislė, teprivalo būti vartojami tiktai geriausieji tos veislės ir kitų gamtinių veislių drigantai, rotmistras von Riedeselis yra pastatęs leisdinimui ir vieną ketvergį gelsvą baškyrišką drigantą su geriausiomis ypatybėmis. Gerai išaugintų kultūringų veislių drigantų toje įstaigoje nėra. Kumeliukai žinda kumelę 6–8 mėnesius. Ta įstaiga turi geros ganyklos ir patogiai įtaisytus tvartus. Jos ženklas – vilko galva. Sodiečių arklių veislei pagerinti dabar stovi 8 vietiniai drigantai, kuriais sodiečiai noromis naudojasi.

Galima tikėtis, kad protingai leisdinant ir tinkamai auginant lietuviškoji Vyžuonėlės arklių augykla išdirbs tokią arklių veislę, kuri padės išlaikyti senąją veislę ir, karui pasibaigus, bus galima pagrąžinti dalis karui paimtų veislinių kumelių šio krašto žemės ūkiui.

„Brikelyje“ sėdintys vokiečių karininkai apžiūrinėja Vilniaus gatves. 1916 m., Vilnius. (Vilniaus katalogas) http://vilnius21.lt/senivaizdai.php?id=47K58359&t=3

Šaltinis: Arklių auginamoji įstaiga Vyžuonėliuose Lietuvoje – karo įsteigimas. (1918, Balandžio 30). Dabartis (52), p. 4. [žiūrėta 2018-03-30] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23858&seqNr=4