1918 m. balandžio 30 d. | Liudas Noreika | Bažnyčios sutvarkymas Lietuvoje

Dabar Lietuvai tapus nepriklausoma ir kuriant jai naują valstybės gyvenimą, atkrinta visos anos kliūtys ir Bažnyčiai Lietuvoje naujai tvarkytis

Neseniai Šveicarijos laikraščių žiniomis buvo pranešta, jog Lietuvos Tarybai paskelbus ir vokiečiams pripažinus Lietuvos nepriklausomybe, Ryme popiežiaus Vatikano rūmuose imama jau galvoti apie naują Bažnyčios sutvarkymą Lietuvoje ir apie naujus Lietuvos bažnytinius santykius su Rymu ( Roma – LT1918). Iš Lietuvos esą manoma sudaryti atskirą Bažnyčios sritis, kuri turėtų atskirą savo vidaus tvarką ir tiesų be kitų tarpininkų, susisiekimą su Rymu. Iš tų žinių matyti Rymą žadant imtis Bažnyčios reformos Lietuvoje ir rišti tuos klausimus palankiai Lietuvos reikalams.

Ir tikrai, Bažnyčia Lietuvoje reikalinga yra daugelio reformų ( naujo sutvarkymo). Lig šiol kliudė tai padaryti Rusijos vyriausybė, kurios valdžioje buvo mūsų šalis. Noras išlaikyti pravoslavijai vyriausią reikšmę valstybėje, baimė katalikybės ir jos platinimosi Rusijoje pačių rusų tarpe, stengimasis pirma paversti pravoslavai, o paskiau ir surusinti gyvenusius seniau Rusijos plote ne rusų tautos, be to, pačios pravoslavijos pavergimas carizmo reikalams ir nuolatinės pastangos, kad ir kitų tikėjimų bažnyčios tarnautų tiems patiems tikslams – buvo tai priežastys, dėl kurių ir pas mus Lietuvoje bažnyčia neturėjo jokios laisvės, buvo suvaržyta  ir persekiojama ir negalėjo net savo vidaus gyvenimo tvarkyti taip, kaip liepia kanonų teisės ir pačios Bažnyčios bei tikinčiųjų žmonių reikalai. Dabar Lietuvai tapus nepriklausoma ir kuriant jai naują valstybės gyvenimą, atkrinta visos anos kliūtys ir Bažnyčiai Lietuvoje naujai tvarkytis.

Tų reikalų, kurie įeina daugiausiai į grynąją pačios Bažnyčios vidaus tvarką, mes čia neliesime. Mums čia tuo tarpu daugiausiai rūpi tos srities reikalai, kurie susitinka su lietuvių tautos ir naujai kuriamos valstybės reikalais. Jų yra daug. Čia kliudome tik tuos, kurie mūsų išmanymu privalytų būti pirmon galvon statomi ir naujai tvarkomi.

Visų pirma – vyskupijų sienos. Tuo žvilgsniu karas daug žymių atmainų davė. Žemaičių vyskupijos maža rytų dalelė palieka už Lietuvos sienų; Kuršas yra atskirtas nuo Lietuvos ir gauna savo atskirą valstybės gyvenimą, tad ir Bažnyčios žvilgsniu atsiskirs nuo Žemaičių vyskupijos. Vilniaus vyskupijos žymi dalis taip pat palieka už Lietuvos sienų. Seinų vyskupija seniau buvo apėmusi taip pat, kaip ir kitos Lietuvos vyskupijos, dvi guberniji: Suvalkų ir Lomžos Lenkų karalijai tampant nepriklausoma, Lomžos gubernija privalys būti atskira nuo Seinų vyskupijos ir įeiti į Lenkų bažnytinę sritį, o Seinų vyskupas su likusiąja lietuvių gyvenamąją vyskupijos dalimi – Suvalkų gubernija – pasilikti prie Lietuvos ir įeiti į jos bažnytinę sritį. Valstybės teisės žvilgsniu vienas žmogus, kad ir vyskupas, negali būti vienu kartu turėti užėmęs abiejose aukštą vietą. Tokiu būdu jau pats karas žymiai keičia Lietuvos vyskupijų sienas. Be to, ir tie plotai, kurie paliko prie minėtųjų trijų Lietuvos vyskupijų ir įeina į Lietuvos valstybę, turės būti kitaip sutvarkyti. Tad teks ir esamųjų vyskupijų sienas kitaip išversti ir, gali būti, naujos vyskupijos sudaryti.

Toliau einant ir imant Bažnyčios vidaus tvarką, reikia pasakyti, jog Vilniaus vyskupas, kuris tur būt bus ir žadamosios sudaryti bažnytinės srities galva, turės būti lietuvis. Kunigų seminarijos – jos vyskupų žinioje, yra ir turės pasilikti, kaip tat reikalauja ir pati Bažnyčios teisė, nes seminarijose vyskupai auklėja savo artimiausius padėjėjus – kunigus. Bet kunigai yra taip pat ir krašto piliečiai, todėl ir valstybei nė vis tiek, koki jie bus. Kiek leidžia teisės ir sutartys arba konkordatai, kurie ir būsimos Lietuvos valdžios turės būti padaryti su Rymu, valstybė turės žiūrėti,, kad ta seminarijos auklėjimo ir mokymo dalis, kuri liečia kunigą daugiausia kaip krašto pilietį, o ne grynai kaip sielų ganytoją, būtų tam tikrai nustatyta ir tam tikrai programa einama. To dalyko, kad seminarijose turėtų būti pakeltas mokslo laipsnis ir kitaip nustatytos programos, mes neliečiame, nes tai daugiau paties vyskupo,, kaip artimiausiojo seminarijos viršininko ir globėjo, reikalas. Visuomenei tuo tarpu  svarbu kita dalis, ką tik aukščiau minėtoji.

Žemaičių seminarijoje jau nuo vyskupo Cirtauto laikų visa, kas nėra mokoma, aiškinama ar kalbama lotynų kalba, atliekama lietuviškai. Taip antai ten ne tik kai kurių dalykų mokoma lietuvių kalba, bet rekolekcijos ir konferencijos ir dvasios skaitymai, ir maldos atliekama lietuviškai. Seinų seminarijoje seniau būdavo po ½ ir net ¾  auklėtinių lietuvių. Nuo valdytojaus Antanavičiaus laikų, o dalimi dar ir dabar, imta stengtis visokiais būdais sumažinti lietuvių skaičius seminarijoje, ar tai įstojimo sąlygas lietuviams apsunkintai, ar tai jau įstojusius pavarant, taip, kad paskutiniu metu lietuvių besti seminarijoje apie pusę auklėtinių. Išskyrus lietuvių kabos pamokas, rekolekcijos, maldos ir kita ten atliekama lenkiškai, nors pusė vyskupijos buvo lietuvių apgyventa. Vilniaus seminarijoj dar blogesnis vaizdas. Čia, vokiečiams užėmus Lietuvą, įvesta seminarijoje reformų pakelti mokslui. Vietoje 4-5 įvesta 7-neri mokslo metai. Įstojęs į seminariją auklėtinis pirmaisiais dvejais metais privalo išmokti gimnazijoje mokomųjų dalykų – fizikos, matematikos, visuotinosios istorijos ir kitų. Ir tų visų dalykų mokoma lenkų kalba. Seminarija tokiu būdu pavesta vidurine lenkų mokykla. Lietuvis ar gudas, nemokėdamas lenkų kalbos, seminarijoje negali ištesėti lygiai su lenkais ir nebegali į ją pakliūti arba pakliuvęs turi pasišalinti. Toks padėjimas yra nenormaliais. Įstaiga, kuri privalo tarnauti kraštui, kuriame didelė gyventojų dauguma yra lietuviai ir gudai, o lenkų tik mažuma, negali būti lenkiška.

Susitvarkius Lietuvos valstybei ir tie dalykai turės būti kitaip sutvarkyti, atsižiūrint į valstybės ir tikruosius žmonių ir šalies reikalus.

Yra dar daug ir kitų taisytinų Bažnyčios reikalų ir dalykų Lietuvoje, kurių čia neminėjome. Tuo tarpu, kalbėjome tik apie tuos, kurie pirmu aklu žvilgsniu pastebimi ir pirmiausiai bus reikalingi taisomi.

Šaltinis: Noreika, L (1918, Balandžio 30). Bažnyčios sutvarkymas Lietuvoje. Lietuvos aidas 51 (99), p. 1-2 [žiūrėta 2018-04-15].

Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66483&seqNr=1;  http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66483&seqNr=2