1918 m. balandžio 30 d. | Saulė, oras ir šviesa

Dabar, karo laiku, bus ne pro šalį patarus tarp sukabintų drabužių įkaišioti šviežių laikraščių, tai drabužiuose neįsiveis kandžių, nes jos bijo laikraščio kvapo.

Kiek girdėti, ir seniausieji žmonės vos begali atsiminti, kada yra buvęs toksai ankstybas ir malonus pavasaris, kaip šįmet, kuomet jau Jurginėms žemė buvo apklota šviežiai žaliu dangalu, lyg aksomu, ir bemaž visi medžiai kuo gražiausiai pražydę. Tokis malonus ir beveik saldus oras, lyg koksai magnesas, masinte masina eiti atsigaivinti ir pasidžiaugti visu tuo, ko yra pagaminusi pavasario saulutė. Akys žvalgosi ir sotinasi, širdis gėrisi ir džiaugiasi. Negalima to gaivaus oro atsikvėpuoti: kad įmanytum, rodosi, jį abiem rankom griebte griebtum.

Kaip gaila, kad dar daug žmonių į tą visą grožybę žiūri lyg be jokių jausmų ir, kaip rodosi, tų gamtos grožybių nenori nė pažinti, nė savo, nė savo šeimos sveikatos visai nepabodami. Širdį skauda matant, kaip maži vaikučiai, nors lauke tokis gražus oras, suvaryti į gryčią iš tenai lyg apuokėliai žiūri pro langą į einančiuosius pro šalį, lyg norėdami jiems pasiguosti, kad mamytė jų neleidžia oran, kad jie negali gaivintis saulytės spinduliais. Iš tikro, durys uždarytos, langai užverti ir plyšiukai dar nuo žiemos užkamšyti ir moliu užlaistyti, idant gryčion neįsiveržtų nė vėjelio kvapo. Langai dar apkrauti visokiais rykais ir užlaidyti užkabomis, ir saulutė niekaip negali apšviesti gryčios šviesiais ir gaiviais savo spinduliais. Rodosi, tie žmonės slepiasi nuo saulutės ir nuo tyro oro! Vieni tai daro per nežinojimą, kiti vėl per vangumą. Jie neprisirengia nukraustyti ir atidaryti langų; kiti bijo, idant neatsišaldžius nuo kiauravėjo.
Daugelis pagirtų gydytojų pataria visuomet laikytis tyrame ore ir saulutėje, dargi nakčiai palikti atvirus langus, kad ir miegodami kvėpuotume tyru oru, idant plaučiai gerai išsiplėstų ir tyras oras pasiektų plaučių gilumą. Žmogus turi kvėpuoti lėtai, o giliai. Įtraukus oro, reikia jis plaučiuose kiek įstengiant ilgiau užlaikyti, o paskui su sykiu išleisti, idant plaučiai staiga susitrauktų. Taip elgiantis, plaučiai dirba, lyg kokios dumplės, per ką jie gerai išsivėdina ir susistipri. Taipo pat naudinga rytais visą kūną šaltu vandeniu apsiplauti, arba nors krūtinę bei nugarą nusitrinkti drėgnu rankšluosčiu. Žmogus taipo šiek tiek užsigrūdina ir jį paskui ne taip lengvai įveikia „slogos“; jis ne taip bijo nė kiauravėjų.

Sveikatos dėlei visi kambariai ne tik vasarą, bet ir žiemą reikia gerai vėdinti, jeib jie nešlapiuotų ir nepūtų sienos, iš ko atsiranda pagedusio ir nesveiko oro. Be abejo jie turi visuomet būti švariai laikomi, kad neliptų kokios užkrečiamos ligos. Ypačiai šiame gražiame pavasario laike reikia visi baldai išnešti laukan ir gerai nudulkinti, nuvalyti ir nuplauti. Peiktiną paprotį tebeturi kai kurios šeimininkės, sąšlavas sušluoti į kokį tamsų kamputį arba sunešti į krosnį, kame jos pūva visą vasarą arba ir dar ilgiau. Paliovus kūrenti, pelenai iš krosnies reikia išsemti ir krosnis gerai išvalyti, kad vasarą, užėjus karštam laikui, ten galėtum ką pasidėti, jeib neištirptų. Vortinkliai ir dulkės iš palubių reikia taip pat gerai išvalyti, o paskui numazgoti langai ir durys; o kambario grindys reikia dažnai plauti, o po to langai ir durys plačiai atverti ir gerai išvėdinti. Taipo išnaikins ir visokį idą drauge su jo lizdais. Drabužiai reikia taipo pat išnešti oran, išmušti dulkės ir peržiūrėti, ar jie kandžių nesugadinti. Dabar, karo laiku, bus ne pro šalį patarus tarp sukabintų drabužių įkaišioti šviežių laikraščių, tai drabužiuose neįsiveis kandžių, nes jos bijo laikraščio kvapo.

Rods ne kartą girdėti šeimininkės teisinant savo nešvarumą: kad tai pas juos ponų nesilanką, o jos ir menkai teturinčios laiko. Bet sena patarlė sako:

Tyras oras ir švarybė,
Pratęs antrą tiek gyvybę.

Kiekvienas žmogus turi žinoti, kad be saulutės, oro ir šviesos negali tarpti nė žmogus, nė kita kokia gyvybė. Todėl atsiverkite langus ir duris, kad visi šitie trys gydytojai jūsų kambariuose galėtų gerai pasidarbuoti!

Lietuviškos „gryčios“ Pivašiūnuose. 1917 m., Pivašiūnai. Atviruką išleido Georg Preus. (Nuot. www.miestai.net)


Šaltinis: Saulė, oras ir šviesa. (1918, Balandžio 30). Dabartis (52), p. 3. [žiūrėta 2018-03-30] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23858&seqNr=3