1918 m. balandžio 30 d. | Švieskimės!

Esame girdėję priežodį: už vieną šikšną muštą duoda 10 nemuštų. Tuo pačiu priežodžiu galime pasakyti, kad už vieną mokytą duoda dešimts nemokytų. Pavyzdžiui: prieš karą Amerikos vyriausybė buvo išleidusi įsakymą neįsileisti bemokslių į Ameriką. Matome, kad ta šalis labai brangino mokslą. Kad būtume buvę labiau prasitrynę akis, tai būtume pamatę, jog ir reikalo nebuvo bėgti į tą šalį, nes kada mes bėgome svetur, kiti būdami apšviesti, svetimtaučiai, mūsų krašte apsigyvendavo geriau, negu mūsų broliai išbėgę kitur.

Jeigu lietuviai būtų buvę geriau apsišvietę, tai būtų galėję puikiausiai išgyventi ir išsiversti Lietuvoje be jokio bastymosi po įvairias svečias šalis.

Jau tat aiškiai rodė, ką duoda apšvietimas kiekvienam žmogui, tik mes nemokėjome naudotis. Bet dėlko ir mums jis negalėtų to pat duoti?

Prieš karą lietuviai buvo užėmę ketvirtą vietą savo apšvietimu visoje Rusijos valstybėje. Dabartės tapus Lietuvai nepriklausoma, lietuviai privalo dar labiau neapsileisti ir stoti kitų kultūringųjų tautų eilėje/ Apšvietimas būtinai reikalingas, jeigu norime žengti kultūros keliu. Pasirodo, kad tose šalyse labiausiai kultūra klesti, kuriose labiausiai pakilęs apšvietimas.

Mums reik šviestis! Bet kaip? Seniau žmonės manydavo, kad išmokus iš maldaknygės vieną kitą litaniją, Mišių maldas ir užtenka. To dabar neužtenka. Reikia išmokti gerai skaityti, kad galėtume ne tik pasimelsti, bet skaitydami įvairių knygų ir laikraščių, semti iš jų sau mokslo. Greičiausiai ir geriausiai tai galima padaryti mokykloje. Tenka daugel kartų girdėti kalbant kaimiečius, – girdi, mūsų vaikams užteks mokslo be mokyklų. Klystate! Be mokyklos vaiko neišmokysit net gerai skaityti ir rašyti, bet ir taip duoda visokių naudingų žinių, kurių gyvenime mes esame labai reikalingi.

Gal nevienas nusijuoks, išgirdęs apie tatai ir paklaus, kam reikalingos tos įvairios žinios ir tas knygų ir laikraščių skaitymas, kas juose yra gera? Tik pinigai jiems leidžiama niekais. Ne, vyručiai, skatikas, išleistas švietimosi reikalui, nenueina niekais…

Pažiūrėkime į kitas šalis, pavyzdžiui į Vokietiją, Šveicariją ir kitas. Tenai ant stalo pas kiekvieną miestietį ar kaimietį guli laikraštis, lentynos šalia stalo prikrautos įvairių knygų ir gavęs atliekamą valandėlę, vokietys ar šveicaras neužsiims kokiais niekais, tuščiomis kalbomis arba kortavimu, kaip pas mus dažnai daroma, bet skaitys laikraštį ar knygą. Bavarijoje ūkininkas ardamas laukus, davęs arkliui pailsėti, išsitraukia laikraštį ir skaito, gi arkliui atsipūtus, jis vėl gražiai suvyniojęs laikraštį padeda į kišenę ir aria toliau. Ir ten žmonės daug geriau gyvena. Ten trobos mūrinės, laukai geriau įgyventi, kiekvienas turi įvairiausių naujų ūkio mašinų ir padargų, gyvuliai taip pat geresni. O ir skatiko ten visiems daugiau, nežiūrint, kad daug pinigų išleidžiami laikraščiams ir knygoms. Reikia dar pasakyti, kad žmonės ten vienu laikraščiu nesitenkina, bet skaito po kelis ir jie nesigaili laikraščiams ir knygoms išleisti pinigų,. Ar negalėtume ir mes taip gyventi? Kodėl ne, dar gal ir geriau, tik reikia pamylėti mokslas ir skaitymas.

Bet ir mokykla neatneš kažin niek naudos, jeigu tėvai taip leis vaikus, kaip dabar kai kur leidžia, ypač sodžiuose. Sodžiaus mokykloje prasidėdavo lig šiol mokslas daugiausia nuo Visų Šventųjų ir stojimas į mokyklą tęsiasi beveik iki Kalėdų. Kasdien atveda po 1-2 vaikų naujų. Mokytojui dėl to didelis vargas, nes atėjus naujiems, reikia pradėti vėl visas mokslas iš pradžių. Ir visas tas vis naujų stojamasis laikas nueina niekais. Ir todėl daugelis tėvų, kurie atvedė vaikučius anksčiau, būna nepatenkinti. A, girdi, mano vaikas pradėjo vaikščioti nuo Visų Šventų mokyklon ir iki Kalėdų nieko neišmoko. O nepriimk vėlai atėjusių – tuojaus kalbos, kaip mokytojas gali vaikų nepriimti mokyti.

Toliau pažiūrėkime, kaip eina mokyklon tie vaikai, kurie eina. Gi beveik kas antrą dieną arba dar rečiau. Paklausk, kodėl vakar nebuvai. „Tai galvą skaudėjo, atsakys, tai tėvas turgun ar miškan važinėjo, tai vyresnysis brolis išėjo sniego kasinėti, ir vis man reikėjo likti namie gyvuliai apžiūrėti“. Tėvai tokiu būdu dažnai užmiršta, jog jei vaiką leidžia į mokyklą, tai reikia kaip nors taip susitvarkyti namie, kad vaikas tikrai galėtų eiti į mokyklą ir kaip reikiant mokytis.

Juk jeigu, pavyzdžiui, mokykloje esti kasdien tik pusė vaikų, tai ir darbas eina tik pusiau.

Pagaliau, atsiminkime, jog mokslas teikiamas mums dabar ne kokia svetima kalba, o mūsų – lietuvių, ta kalba, kurią mūsų tėvų tėvai tiek amžių gynė.

Taigi dabar nebėra ko bijoti, kad mokinys išėjęs mokslus, nutaustų, netektų tikėjimo ir atsižadėtų tėvų ir jų šalies.

Vikt. Butkaitis.

Šaltinis: Butkaitis, V (1918, Balandžio 30). Švieskimės! Lietuvos aidas 51 (99), p. 2 [žiūrėta 2018-04-15].

Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66483&seqNr=2