1918 m. balandžio 4 d. | Gabrielė Petkevičaitė-Bitė | Dienoraštis: Lietuvos dvarininkai ir laisva Lietuva

Į tą mūsų laisvės ir nepriklausomybės skelbimą įstengiu dabar vien žiūrėti kaip į rimtą ir rūstų priminimą, šūksnį, kad visi lig vieno lietuviai ruoštųs kuo uoliausiai stoti savo šalies sargyboje ir ginkluotųs visomis dvasios išgalėmis ( ne kardais ir šautuvais! To nesugebėsime, ir iš tokių ginklų naudos nelaukime!) morališkai pakelti sunkią kovą už senelių kalbą ir žemę!

Paėmusi „ L. Aidą“, „Dabartį“ ir vokiečių laikraščius, visur radau tą pačią svarbią mums žinią: Lietuva – laisva, nepriklausoma valstybė.

Akys ir ausys džiaugiasi tuos žodžius skaitant, tariant… tik širdis nė kiek. Kada iš ruso buvome laimėję spaudos laisvę, kaip buvome susijaudinę!…

Susigraudinę iki sielos gilumos! Kiekvienas tada degte užsidegė nepaprastu, sielą gaivinančiu jausmu.

Pasijutome visa kuo lygūs su viso pasaulio tautomis, pasijutome lygiai vienos didelės šeimos broliais, kuriems plačiai prasivėrė vartai siekti aukščiausiųjų žmonėms prieinamų idealų. Mokėkime vien prie jų žengti!… Jų trokšti…Mokykimės ir stenkimės toliau nužengusius vyti! Kad pasiseks su visais netrukus susilyginti, nė abejonės nekilo niekeno galvoj. Ir kaip būtų galėjusi kilti?! Ar mes nebuvome tie Prometėjai, kurių patvara, kantrybė, artimo meilė sudaužė, sulaužė tas paties Hefaisto nukaltas grandines, kuriomis prie vergavimo uolos prikalti amžius iškentėjome?! Ėmė tada tik noras šaukti didžiu balsu: Šalin tamsybės, tiek žmoniją kankinusios! Užtenka mums pasiryžimo sukurti naują saulę, kuri išdegins žmonių skriaudos net pėdsakus žems rutuly!… Savo kovoje už žmogaus teises juk nėsame nė vienu kraujo lašu susitepę?! Dabar… iš esmės laimėjimas dar didesnis… Gal tik džiaugsmo styga nutrūkusi?.. Nutrūkusi ir antroji… pasitikėjimo savimi… Ima noras džiaugtis… tačiau… išvidinis jausmas šaukte šaukia, lyg perspėte perspėja, kad ta mūsų laisvė – tai vylius, tai apgaulė, už kurią širdies krauju ir savo vaikų brangiomis galvomis teks atsilyginti. Ir baugu pagalvoti apie tokią brangią kainą.

Į tą mūsų laisvės ir nepriklausomybės skelbimą įstengiu dabar vien žiūrėti kaip į rimtą ir rūstų priminimą, šūksnį, kad visi lig vieno lietuviai ruoštųs kuo uoliausiai stoti savo šalies sargyboje ir ginkluotųs visomis dvasios išgalėmis ( ne kardais ir šautuvais! To nesugebėsime, ir iš tokių ginklų naudos nelaukime!) morališkai pakelti sunkią kovą už senelių kalbą ir žemę!

O kada pažiūriu į mūsų žmones visuomeniniu ir politikos miegu sau ramiai knarkiančius, trokštu pavirsti šimtagalve hydra mokytoja!

Bet kur kelias į analfalbetų minią? O juk jie sudaro veik visą mūsų liaudį!

Rodosi, visą karo laiką nepraleidžiu progos su kiekvienu pasišnekėti, paaiškinti, o dabar girdžiu nuolat tokią nuomonę:

– Tai kas, kad Lietuva laisva? Jei bus prasta gyventi, mesime visa. Trauksime į Ameriką. Šitaip gyventi toliau negalima.

– Kaip jums rodosi? Ar žydai yra labai mylimi žmonių? – klausiu aš tada.

– Kas juo gali mylėt! – numoja paprastai sodietis ranka, šitaip atsakydamas,

– Tai paklausykite, kodėl jie taip nemylimi. Jie tarp mūsų ne nuo šios dienos gyvena. Žinome visi, kad jų tarpe yra daug gerų žmonių, daug mokytų, daug varguolių, kurių pasigailėti reikia. O niekas jų nemyli dėl to, kad jų tauta turi ydą visados ieškoti sau geresnio gyvenimo. Kada žydus senovėje varu išbarė iš tėvynės, jie užmiršo ją, išsižadėjo. Išsiblaškė pasaulyj laimės ieškoti. Ir nuo to laiko žydai niekados savo noru nestos bent kokios savo gyvenamos šalies ginti. Kiekviena tauta jau tai žino, kad, jei ji suvargs, jos reikalų žydai nerems. Kokią laimę žydai dėl tos savo silpnybės turi žmonių tarpe, žinom visi. Bus lygiai taip pat ir su mumis, lietuviais, jei nesilaikysime savo motinos tėvynės, kada ji suvargs. Jei nesilaikysime savo žmonių, savo gyvenamojo krašto. Būsime taip pat viso pasaulio pastumdėliai klajūnai. Dabar ir Amerika su mumis skaitosi, nes žino, kad turime savo tėvynę, Lietuvą. Neteksime tėvynės, ir Amerika nebebus tokia maloni mūsų išeiviams.

Tą pat dieną, kada paėmiau laikraščius su taip svarbia žinia apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, apsilankė pas mane kaimynas, lenkas dvarininkas, neseniai grįžęs iš Rusijos ir dabar ilgesnį laiką viešėjęs Vilniuje.

Pasiklausiau, žinoma, kas man rūpėjo. Ką veikia ir kaip veikia mūsų Taryba? Kokie santykiai lietuvių su lenkais Vilniuje?

Iš karto pamačiau mūsų „abivatelių“ pasaulėžiūrą, kurią vienas jųjų pačių pavadino politiškai suvaikėjusiu galvojimu.

Nėsu kalbėjusi nė žodžio su mūsų tarybininkais, gali būti, jog jų tarpe esama žmonių, kuriems rūpi savo vardą pagarsinti, bet apskritai žinau, jog jų daugumas visa širdimi rūpinasi tėvynės gerove ir laime. Be to, matau taryboje ir tokių, kurie ir sunkiausiais mūsų tautos prispaudimo laikais veikė, rankų nenuleido ir ištikimai tarnavo savo varžomiems ir slėgiamiems broliams.

O šis dvarininkas iš karto pagiedojo man šitokią giesmę:

– Kad jūs žinotumėte, kokie ten bjaurumai daromi lietuvių Vilniuje.. ypač tos Lietuvos Tarybos… Ne veltui vokiečiai tą Tarybą kitaip ir nevadina, kaip „Lausebande“ (utėlių gauja). Tas vardas tikrai jiems tinka. Tikra tikrutėliausia „Lausebande“ – tą žodį dvarininkas kelius kartus kartojo prispausdamas su pamėgimu… Ko vokiečiai iš jų pareikalauja, visa daro, kaip tie mokyti cirkų šuniukai. Liepia jiems per lazdą į vieną šokti – šoka. Liepia į antrą pusę – vėl šoka.

Pasakotojui šitaip deklamuojant seilė burnoj subėgo, lyg gardų kąsnį kąsnojant. Taip jam jo paties sugalvotas Tarybos apibūdinimas patiko. Skubiai kvapą atgavęs iš savo plačios krūtinės, ėmė tęsti pasakojimą:

– Visi Vilniuje gerai žino, jog Izenburgas, išvažiuodamas gerokai Smetoną lazda apdaužė…

– Kodėl gi taip? – įsikišau nustebusi. – jei Taryba šoka kaip vokiečiai liepia, už ką gi Izenburgas keršytų?!

Ir mano svetys susiprato per daug pats sau prieštaravęs, todėl apsimetė mano pastabos negirdėjęs ir vėl toliau ėmė pasakoti:

– Ė! Kad jūs žinotumėt, kaip aš… ir mes visi kiti dvarininkai… ten būdami už fronto karščiavomės: Lietuva! Lietuvos Taryba!… Lietuvos laisvė!… ir t. t. ir t. t. O kaip viską kitaip radome!…Kaip viskas kitaip dabar atrodo!… Buvome Vilniuje, norėjome su ta Taryba tartis… Juk tamsta supranti?… Bendra mūsų visų tėvynė! Bendri reikalai riša visus mus… – Tikrai iš širdies plaukiąs susijaudinimas pasigirdo dvarininko balse: – Ir ką pasakysi?… Mes, dvarininkai, norėjome su ta Taryba tartis… Juk šiaip ar taip tą klausimą svarstysime, pasilieka faktas, kad visi esame vienos žemės vaikai. Kol buvau anoje fronto pusėje, tesvajojau, kaip čia pargįžę visi gražiai gyvensime, visi drauge darbuosime… Suėjome mes, dvarininkai, su tarybininkais. Pradedame tartis… Anie, Tarybos nariai… Panie!… sakosi nemoką lenkiškai! – čia ponelis, reikšdamas didžiausią pasipiktinimą, išsitiesė, abiemis rankomis supliauškeno sau per kelius ir sustingo lyg iš akmens iškaltas statula. Šitaip akmenimi virtęs, plačiai pravertomis akimis, nemirksėdamas žiūrėjo į mane geroką valandėlę. Tuo pažvelgimu lyg ir ieškojo mano pritarimo savo pasipiktinimui, kad akiplėšos lietuviai drįsta lenkų kalbos nemokėti.

Man darėsi ir graudu, ir juokas ėmė, kaip suaugę, mokslinti ir sveikos galvos žmonės gali nesuprasti, kad negalima bet kokios šalies atstovų priversti svetimą kalbą vartoti, svarstant savo šalies reikalus savo tėvynėje ir dar su savo šalies piliečiais.

Nežinau, ką mano svečias mano veide išskaitė, tik pamačiau jį staiga nuo manęs nusigręžiant ir visą veidą baisiai raukiant:

– Pfui! Sakau!

– Na? Na?.. Kas gi toliau atsitiko? – klausiu.

– Kas toliau buvo? – kalba svečias jau visai atlyžęs ir lyg nepatenkintas, kad jam nepadedu piktintis. – Galiu pasakyti, kad gerai padarėt sodžiuje pasilikusi ir ė politiką nesikišusi… Nešvariai ji ten tų ponelių vedama… Bjauru. Kiekvienas tik sau garbės ieško… Tiesą mano kaimynas x kalba: duok kamui, kiek nori, daryk jam gera, kiek lenda, viską priims. Tik tu pamėgink ką iš kaimo gauti. Pamatysi! Niekados neišsidrėbs!… Nieko negausi! – sušuko vėl įsikarščiavęs ponelis.

– Bet tamsta man vis nepabaigi sakyti, kaip tamstos ten su Taryba tarėtės? – klausiu, reikalaudama tiesioginio atsakymo.

– Ko gi aš nebaigiau?! – šaukia nustebęs ponelis baltoms į mane žiūrėdamas ir staiga atšalęs, vėl virtęs ledo lytimi. – Koks gi galėjo būti kitoks galas, jei ne toks, kad išsiskirstėm.

– Išsiskirstėt nepasitarę? – sušukau ir nustebusi ir pasipiktinusi.

– Išsiskirstėm nepasitarę, – atsako ramių ramiausiai, skęsdamas lyg giliame susimąstyme.

– Juk žinai gerai, kad mes lietuvių kalbos nemokame. Jie – lenkiškai nepanorėjo… – reikšmingu rankos mostelėjimu pabaigė savo pasakojimą apie mūsų lenkų piliečių pastangas broliškai sugyventi „z bracmi litwinami( su broliais lietuviais)“ … tų „litvinų“ šalyje.

Supratau dabar tik „Liet.Aido“ pranešimą, jog Lietuvos dvarininkai nedorai elgiasi su mūsų atgyjančios tautos atstovais.

Įtikinti kitaip galvoti savo svečių nė nesistengiau. Su mūsų dvarininkais augdama ir visą amžių gyvendama, per daug dažnai ir ginčijaus su jais, ir įvairiausiais būdais stengiuos juos įtikinti, kad dvarininko, kaip ir kiekvieno inteligento, didžiausia pareiga yra būti liaudies vadais, būti tos žemės druska, kurioje likimas pastatė juos budėti. Ko metų metais neįstengiau perdaryti, iš anksto žinojau, kad trumpu pašnekesiu to dar labiau nepadarysiu. Tad ir nutilau šįkart.

Tiesa, ir seniau mano dėtos pastangos nenuėjo visai vėjais, pasisekė kelias šeimynas iš politinio svaigulio prablaivinti… Bet.. minimalį procentą… reikia prisipažinti

Nežinau, kaip toliau virs gyvenimas, bet iki šiol mūsų lenkai bajorai tik todėl buvo lenkais,

1) kad nuo liaudies galėtų skirtis kalba ir poniškumu,

2) kad jokių visuomeninės pareigų nereikėtų pildyti,

3) kad ir galvos sukti reikalo nebūtų, nes jų nuomone, kruleviakai ( Lenkijos lenkai) rūpinasi politika, pagaliau

4) kad galima buvo tižti ir rūgti užsidarius aklai savo šeimyniniams gyvenime ir kaimynų draugijoje, vienu žodžiu, žengti į žmonių veislės išsigimimą.

Šviesesnieji ir energiškesnieji to mūsų gyventojų sluoksnio atstovai – reikia pripažinti – pastaraisiais laikais kaskart smarkiau ėmėsi savo ūkius gerinti, žemės našumą kelti, bet politiškai tik retas išsipagiriojo. Jų minimalė dalis, likdama kitataučiais, vis dėlto, tapo naudingais šalies piliečiais, įkurdama nemaža aukštos kultūros žemės ūkių.


Lietuvos Taryba, 1918 m. LCVA.

Trakų pilies griuvėsiai, 1917 m.


Šaltinis: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Karo meto dienoraštis III tomas. Panevėžys, 2008 m., p. 274-282.