1918 m. balandžio 4 d. | Wilhelm Kahmann | Lyvžemio ir Igaunijos žemės ateitis

Lietuviai igaunius bei lyvžemiečius širdingai užjaučia ir linki, kad jiems kuo greičiau pavyktų savo šalies reikalai gerai susitvarkyti, nes lietuviai su anomis tautomis yra ilgą laiką drauge kentėję prispaudimą ir išvien su anais kovoję už laisvę.

Apie Lietuvos ir Kuršo valdijos ateitį yra įvykęs susiderinimas su Vokietija; ir lenkų politika, rodosi, eina jau tuo keliu. Dabar iš Rusijos vakarų kitataučių tiktai lyvžemiečiai [Livonijos gyventojai – LT1918] ir igauniai [estai- LT1918] dar nėra pasiekę savo geidavimų įvykinimo.

Kokie yra tie jų geidavimai, tai pasakė Kuršo taryba, kada išreiškė savo norą prisiglausti prie Vokietijos. Ji išreiškė linkėjimą, kad kaimynės Baltojo pajūrio tautos ieškotų Vokietijos apsaugos ir prisiglaustų prie jos. Tuos jos geidavimus prielankiai pasitiko vokiečių kaizeris kaip ir Vokietijos vyriausybė, bet tuo tarpu negalėjo įvykti pasekmių praktikoje, nes Vokietija turėjo atsisakyti nuo savo įtakos į tą pakraščių politiką ir į naujos valdijos įsteigimą, nes tada dar nebuvo atsakomų tų šalių atstovų užreiškimų. Svarbiausia Vokietijos susiturėjimo priežastis buvo ta, kad Lyvžemis su Igaunija dar nebuvo atsiskyrusios nuo Rusijos, kaip Lietuva, Kuršas, Suomija ir Ukraina. Jiedviem Vokietija tuo tarpu tegalėjo suteikti apsaugos atnaujinti valdijinei tvarkai ir gynė nuo naujų rusų užpuolimų. Tiedvi šali ir dabar dar tebėra Vokietijos apsaugoje ir tiktai per tą apsaugą teišliko tenai tvarka, įstatymai ir teisė. Tatai pripažinsta dėkingi tų kraštų gyventojai, kurie dabar teturi tiktai vieną geidavimą išeiti iš to dvejojamojo, neaiškaus stovio. Tiktai kada čia visa kas bus aišku, tegalės būti pradėta atsakomai rūpintis ūkio, kultūros ir politikos gaivinimu.

Dabar sušauktas ypatingas Latvijos ricerių ir žemietijų seimas Vokietijos kaizeriui yra išreiškęs neišdildomą savo padėką už to krašto išvadavimą, ir ištaręs viltį, jog Latvija su gretimomis provincijomis Igaunija ir Kuršu „artimai susijungusios su didžia Vokietijos valdija, garbingoje Vokietijos kaizerio valdžioje galės žengti laimingon ateitin.“ Šitas pareiškimas yra svarbus tuo, kad jisai yra ištartas sušauktos sulig laikinai teisėtų Latvijos įstatymų atstovybės. Kam ta atstovybė išrodo negana demokratinė, tas teatsimenie, jog Vokietija neturi nė teisės, nė priedermės užimtiesiems kraštams pirmiau įkurti naujus įstatymus, sulig kurių jie paskui privalėtų ištarti savo geidimus.

Latvijos ricerių ir žemietijų užreiškimą, kaip jau esame pranešę, paskui parėmė Rygos miesto taryba. Neseniai dabar ir tūkstantis Revelio [Talino] moterų vokiečių, Vokietijos kaizeriui yra įteikdinusios iškilmingą užreiškimą, kuriame po paminėjimo ilgo to krašto kentėjimo, štai kas pasakyta:

„Dabar visagalis Dievas yra išklausęs mūsų maldą. Ko dar neseniai nedrįsome tikėti nė sapne, tatai dabar yra virtę tikrenybe: mūsų miela tėvynė, kurios mes nebeprivalėsime palikti, norėdami savo vaikams išlaikyti mūsų tautybę, dabar yra stiprioje Jūsų Didybės kareivių apsaugoje. Tiesa, šitas didis mūsų džiaugsmas dar yra kiek tramdomas susirūpinimu dėlei likimo išvarytųjų iš mūsų krašto geriausiųjų vyrų. Bet mes, Igaunijos moters, negalime suturėti karšto savo širdžių dėkingumo. Lai mūsų sūnūs atsimoka turtu ir krauju didžią mūsų dėkingumo skolą tiems, kurie – jei Dievas duos – mums suteiks tėvynė.“

Nors tie pareiškimai yra įspūdingi ir karšti, tačiau jie nepilnai teišaiškina liečiančius tuos kraštus klausimus. Igauniams ir Livžemio gyventojams nebuvo lemta laimės karo metu ilgiau pabūti atskirtiems nuo rusų ir per tą laiką ruoštis ir teisiu žvilgsniu atsiskirti nuo Rusijos, kaip tatai yra pavykę lietuviams. Visų pirma reikia išrišti klausimas taikiaus su Rusija. Igauniai ir lyvžemiečiai gali taipo pat iškilmingai paskelbti savo atsiskyrimą nuo Rusijos, kaip tatai yra padarę lietuviai. Jie, be abejo, tam turi pilną teisę, kadangi rusų vyriausybė po kiek kartų aiškiai yra pabrėžusi, jog ji visoms tautoms pripažinstanti apsisprendimo teises. Jei rusų vyriausybė šiam sykyje darytų sunkenybių ir nenorėtų elgtis sulig paskelbtųjų savo dėsnių, tai kiekvienas žinos, ko jis privalo laukti iš Rusijos.

Lietuviai gali ramiai palaukti, kaip šitie dalykai skleisis toliau. Tie klausimai lietuviams tiek svarbūs, kad po karo su anomis gretimomis šalimis Lietuvai reikės plačiai susinešti ūkio reikalais. Lietuvai, žinia, bus labai svarbu, kad anuose kraštuose būtų tvarka ir tikrumas. Lietuviai igaunius bei lyvžemiečius širdingai užjaučia ir linki, kad jiems kuo greičiau pavyktų savo šalies reikalai gerai susitvarkyti, nes lietuviai su anomis tautomis yra ilgą laiką drauge kentėję prispaudimą ir išvien su anais kovoję už laisvę.

Šaltinis: Kahmann, W. (1918, Balandžio 4). Lyvžemio ir Igaunijos žemės ateitis. Dabartis (41), p. 1-2. [žiūrėta 2018-03-23] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23857&seqNr=1
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23857&seqNr=2