1918 m. balandžio 6 d. | Velykų šventė Vilniuje

Kai kur sodžiuose vaikpalaikiai nešioja gatvėmis lėlę, kuri reiškia pavasario karalienę; dažnai jie persirėdo meškomis arba čigonais. Kitur yra paprotys pakasti laukuose pašventinto Velykų avinėlio kaulus, idant javų neišmuštų kruša.

Iš Vilniaus mums štai ką rašo: paskutines Didžiosios savaitės dienas bažnyčios buvo pilnos žmonių. Priprastu būdu buvo pataisytas Kristaus karstas, kurį lankė žmonės. Lankantieji bučiavo Kristaus kančią. Ypač gražiai šventasis karstas buvo patiektas Dominikonų bažnyčioje. Priešais altorių, kame Dievo Motinos paveikslas buvo uždengtas šydu, stovėjo karstas su įspūdingu pašarvoto Kristaus paveikslu. Gale galvų ir gale kojų žibėjo žvakės. Šalia karsto gulėjo Nukryžiavotojo drabužiai ir burtai, kuriuos metė kareiviai dėlei jo drabužių. Netoliese stovėjo mediniai stabai Romos kareivių, kurie tada sergėjo karstą. Bažnyčioje klūpojo besimeldžiančių žmonių minia.

Velykų naktį Vilniaus gatvės buvo pilnos žmonių. Visi skubinosi bažnyčiosna. Šv. Stanislovo katedra buvo kimšte prisikimšusi. Labai daug žmonių pribuvo ir į prisikėlimo apeigą šv. Jono bažnyčioje, kame galingiems vargonams pritarė orkestras. Po iškilmingos procesijos garsiai skambėjo džiaugsminga Aleliuja dėl tikrojo Kristaus prisikėlimo.

Ir pirmąją Velykų dieną visos bažnyčios buvo pilnos žmonių, įkvėptų prisikėlimo. Labai įspūdingai giedojo Bernardinų bažnyčios choras. Nors oras nebuvo pavasario, nes prieš vakarą Vilnių apdengė sniegai; tačiau pakilus žmonių ūpas nenupuolė. Buvo matyti, kad žmonės tikisi, jog po šitos karo audros ateis geresnis laikas. Kaip priprasta, visi lūkuriavo tos valandos, kada kitas kitą galės pasveikinti šventomis Velykomis ir atsigavės pašventintais valgiais. Ir pavargėliams ta diena buvo laiminga, nes per Velykas kiekvienas esti dosningenis, negu šiaip kuriuo laiku.

Sodžiuose kai kur dar tebėra išlikę papročiai, kurie Velykas laiko pavasario švente. Kai kur sodžiuose vaikpalaikiai nešioja gatvėmis lėlę, kuri reiškia pavasario karalienę; dažnai jie persirėdo meškomis arba čigonais. Kitur yra paprotys pakasti laukuose pašventinto Velykų avinėlio kaulus, idant javų neišmuštų kruša. Ketvirtadienį po Velykų, kaip ir per Užgavėnes ir Vėlių dienoje, kai kur gyventojai lanko kapus, kame jie mirusiems papasakoja visus paskutinio laiko įvykius, ir atneša jiems valgyti. Rodosi, jog šitas paprotys yra užsilikęs iš nekrikščioniškosios senovės gadynės.


Šaltinis: Velykų šventė Vilniuje. (1918, Balandžio 6). Dabartis (42), p. 4. [žiūrėta 2018-03-25] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23856&seqNr=4