1918 m. balandžio 9 d. | Faustas Kirša | Lietuviai mokiniai tremtiniai

Iš Vilniaus rusams besitraukiant, vienu atveju Rusijon buvo išgabenta daugiau negu pusė tūkstančių lietuvių moksleivių: gimnazistų, kursistų, eksternų ir studentų. Tam tikrų šmėklų įbaidytas kiekvienas žinojo „trauktis“. O kur? Vistiek. Dėlto kiekvienas jų ieškojo progos bei galimybės kokiu būdu lengviau išsidanginus svetimon šalin ir kad ten suradus lėšų pragyvenimui

Tuo būdu jaunimo mergaičių ir vaikinų būriai glaudėsi prie Lietuvių nukentėjusiems dėl karo šelpti Komiteto, kur tremtinių reikalais išimtinai ir tesirūpino. Ir tąją lietuvių moksleivių tūkstantinę tremtinių minią įvykdė L. Komitetas. Be abejo, kiekvieno lietuvio inteligento širdis moksleivių bei jaunimo klausime degė gerų norų viltimi apsaugoti mūsų jaunimas. Ypačiai buvo painus mokymosi reikalas. Daug nenorėjo pradėtojo mokslo sulaikyti, nes pasilikus, buvo abejota, begu įstengs mokytis.

Taip ir įvyko. Likusi lietuvių šviesuomenė pasijautė tiek darbo beturinti, kad į jo aprėpimą nė nežiūrėjo, o tik stengėsi dirbti, dirbti ir dirbti.

Prieš tėvynę visi pasijautė lygūs darbininkai bėsą juodajam darbui dirbti. Statė, kas buvo įvaliojama ir kibino, kas galėjo nors mažumą judėti.

Visame tėvynės darbe taip painaus ir sunkaus karo stovio metu likusis jaunimas atkėlė sunkų ir juodą akmenį, kurs slėgė lietuvių tautą. Suaugusio jaunimo pečių atsirėmė jaunesnioji karta, kuri sėmėsi sau mokslo, doros ir tėvynės meilės. Neįgudę darban, kartais be apčiuopiamų įrankių jauni darbininkai dirbo, vedini aukštų tautos ir visuomenės uždavinių.

Taip maždaug suglaustu sakiniu galima pasakyti apie likusį jaunimą bei moksleiviją.

Visai kitaip nutiko lietuvių moksleiviams tremtiniams. Matyti, jų neaiškus stovis apsireiškė tuoj, kada po savo kojų jie pajautė nebe Lietuvos tėvynės žemę. Jų širdys gal buvo Lietuvoje, bet akys privalėjo kripti šiaurės link. Juos visus Rusijos valdžia glostė. Ir dabar plaukia žinios iš Rusijos, jog juos tenai visgi „nemotiniškai“ glostė.

Visame kame, pasak žinių, noromis nenoromis jie buvo verčiami pildyti tam tikrus gal kartais skaudžius įsakymus. Bet jau taip likimas lėmė.

Didesnieji Rusijos mistai ir lietuviams tapo gyvesnio susibūrimo centras. Ypačiai Voronežas, kur iškarto moksleivijos minia ir važiavimo, pasižymi visu didžiausiu lietuvijos centru. Vronoežas lietuvių tremtinių istorijoje pasiliks amžinai minimas. Jame iškarto buvo įsteigtos dvi gimnazijos: vyrų ir moterų. Po to buvo steigiamos kitos kultūros įstaigos, kurių pasiryžimas buvo gaminti Lietuvai darbininkų.

1917 metais Voronežo vidurines mokyklas baigė daugiau negu 50 lietuvių moksleivių: mergaičių ir bernaičių. Tiesa, visi jie turėjo daug prakilnių tikslų ir tuo mokslo baigimu norėjo užrišti mokslui galo. Bet jiems buvo lemta skirtis į tris dalis: vieni žengė aukštųjų mokyklų angon, antri ieškojo kokio nors duonos duodančio amato ir treti kareivio rudinę užsidėjo. Pragyvenimu rūpindamiesi jie išsiblaškė visuosna šoniuosna.

Be to, vasarai atėjus, atostogų metu daug mokinių išvažinėjo ir pinigų pelnytis ir idėjai darbuotis

Skaudu, bet reikia iš dalies ir patikėti, kad ūsų mokiniai negalėjo gauti geresnio pelnymosi šaltinio negu Voronežo miškus kertant. Kita moksleivių dalis leidosi liaudies šviesti. Čia, be abejo, suprantame pabėgėlių liaudį, kuri irgi ne ant tėvynės žemės stovi. Lietuviai, apskritai yra linkę vakarų taisyti, ypačiai tuo rūpinasi jaunimas bei moksleivija. Pasak žinių, ir tremtiniai moksleiviai yra daug vakarų surengę. To dar maža. Jie ne tik vakarus taiso, bet nuomonėms skyriantis, jie vieni kitų vakarus ir boikotuoja. Tokiu metu ir svetur visgi dalykas negirtinas. Bet tai liudija, jog mūsų jaunimas ir vargo priespaudoje yra kartais savo partijos tikslų gynėjas.

Rusijai beįrant, įro visos šviesios jaunimo svajonės, jo stovis sunkėjo. Pavyzdžiui, imkime Maskvą, kur mokslo jaunuomenės irgi netrūksta. Ten yra trys bendrabučiai. Bet, matyti, lygybės žingsniais eidami moksleiviai yra priversti ilgai stovėti eilėse gatvėje, kad nusipirkus maisto. O čia juk reikia eiti mokyklon, reikia lekcijas rengti. Na matyti, visa yra atliekama, kaip galima.

Bet visa tas jaunuolių protų nei jausmų neperlaužia. Kiekvienas gina savo poziciją. Pasak žinių, Maskvoje yra aušrininkai, laisvininkai ir ateitininkai. Sprendžiant iš jš darbavimosi, tai jau nebe srovės, bet griežtos partijos, tik partijos visgi sukalbamos. Kiekviena partija renka po du atstovu ir tuo būdu susidaro moksleivių Taryba. Toji Taryba šaukia moksleivių mitingą pasitarti apie savo reikalus.

Iš visa ko matai, jog mūsų moksleivija taip pat yra smarkiai įsukta Rusijos suiručių verpetan. Ji, tarsi, netekusi rimto mąstančio lietuvio būdo, pradėjo svetur, svetimų gaivalų lydima barikadas statyti.

Visai kiti rūpesniai masina likusį Lietuvos jaunimą. Bet tikime ateisiant laiką, kada Rusijos ir Lietuvis lietuvių moksleivija vėl karštomis lūpomis susitiks, kaip buvo persiskyrusi. O tuomet gal daug kas prisipažins kalti besą, daug nuodėmių paaiškės ir atgaivintos tėvynės labui naujas, skubus darbas prasidės.

F. K.

Šaltinis: Lietuviai mokiniai tremtiniai. (1918, Balandžio 9). Lietuvos aidas (42) (90), p. 2. [žiūrėta 2018-03-26] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66480&seqNr=2