1918 m. balandžio 9 d. | Liudas Noreika | Saugokime sveikatą ir gyvybę

Bet kur kas baisesnis kraštui negu karo vargai, apkasai ir mūšių laukai, negu ištrėmimai, yra visokių limpamų ligų antkrytis. Visokios limpamos ligos, įsigalėjusios gali tiek padidinti aukų, jog joms praėjus iš turtingo, tankiai apgyvento krašto gali likti tik tuštumos

Jau greit bus ketveri metai, kai mūsų kraštą kamuoja nelaimių nelaimės, rydamos daugybes aukų ir turto ir žmonių. Kiek šis karas nelaiku nuvarė į karstą jaunų pajėgų, atimdamas mūsų nuvargintai šaliai visą kartą pačių stipriausių darbininkų, žuvusių karo laukuose! O kiek neaiškių išgaišino visokios ligos, vargai ir neįprastos gyvenimo sąlygos ištrėmime, ten svečioje šalyje, tarp svetimų žmonių, pas tuos nesusiekiamus Rusijos plotus. Daugelis daugelis nebesugrįš.

Bet kur kas baisesnis kraštui negu karo vargai, apkasai ir mūšių laukai, negu ištrėmimai, yra visokių limpamų ligų antkrytis. Visokios limpamos ligos, įsigalėjusios gali tiek padidinti aukų, jog joms praėjus iš turtingo, tankiai apgyvento krašto gali likti tik tuštumos.

Gi ir mūsų šalyje, negana to, kad taip ilgai karas siautė, pernai buvo įsigalėjusi kruvinoji liga, o šiemet ima plisti dar baisesnė, dar limpamesnė liga šiltinės, dėmėtosios arba berimosios. Kaip girdėti, ši liga yra jau plačiai įsigalėjusi Lietuvoje ir vis dar plinta. Reikia griebtis visomis išgalėmis ir visomis pajėgomis kovoti su ja.

Dėmėtoji šiltinė yra viena iš pavojingiausių ir baisiausių ligų, nes vienam apsirgus, dažniausiai suserga ir visi namai, tada tai pasidaro grynai gyvas vargas, nebėra kam nei prižiūrėti, nei pavalgydinti ligonių. Tuo tarpu mūsų žmonės maža tenusimano apie tą ligą ir nemoka nuo jos gintis. O čia kaip tik mažne visa pareina nuo mokėjimo pasisaugoti.

Norint nuo ligos pasisaugoti, reikia žinoti, kas ji tokia yra, kaip ji platinasi ir kas ją platina, kokiu būdu ji prilimpa. Tad reikia žmonėms visa tai aiškinti. Kas gi gali tai padaryti? Kas gi jei ne šviesuomenė, jei ne inteligentija. Dabar, epidemijos metu, tai jos švenčiausioji ir didžiausioji pareiga. Brangiausias liaudies ir apskritai žmogaus turtas – gyvybė pavojuje. Pirmiausia tas pavojus gresia sodžiui, nes sodžiaus žmonės mažiausia težino ligos priežastis ir būdus nuo jos pasisaugoti. Todėl pirmų pirmiausia turi eiti liaudžiai į pagalbą sodžiaus inteligentai: gydytojai, kunigai, mokytojai, vyresnieji moksleiviai ir visi, kas tik gali. Reikia žmonėms plačiai ir suprantamai išaiškinti kaip dėmėtoji šiltinė dažniausiai prilimpa, kas ja gali apsikrėsti, kad būtų žinomi bent patys elementariniai apsigynimo būdai. Reikia naudotis kiekviena proga, neaplenkiant nei bažnyčios, kur po pamokslo galima papasakoti žmonėms, pamokyti juos, nei mokyklos, nei kursų suaugusiems ir vakarinių, nei susirinkimų, nei tam tikrų paskaitų ir t. t. Mūsų spauda taip pat privalo netylėti, bet šokti į kovą su baisiuoju siaubūnų. Spauda juk tai visuomenės vadas, kurs ypačiai pavojingoje valandoje privalo jos neapleisti.

Tiesa ir mes patys inteligentai daugelis maža tenuvokiame apie limpamąsias ligas. Yra tai mums dažnai kažkokia „terra incognita“. Bet reikia atminti, jog kiekviena liga, o ypačiai limpamoji, yra daug lengviau iš anksto atspėti ir atspėjus nuo jos apsisaugoti, negu ligai jau prilipus, ja benusikratyti. Tad ir inteligentai, kurie jaučiasi maža teturi žinių apie šiltines, privalo visomis išgalėms jų daugiau įgyti gydytojų pasiklausdami.

Reikia nelaukti, kol jau kokioje nors apylinkėje ims liga siausti, bet iš anksto žmones paruošti, kad galėtų tinkamai ją sutikti ir su ja grumtis.

Taigi dėmėtoji šiltinė ne pati platinasi, bet yra išnešiojama iš vienų namų į kitus, nuo vieno žmgaus kitam. Tad kovojant su ja, reikia kovoti su tais, kas ją gali išnešioti. Žmonės, ypatingai elgetos, kurie eina iš namų į namus, išnešioja dėmėtąją šiltinę. Pabuvę, ypačiai apsinakvoję sergančioje šeimynoje, paskiau nuėję kitur ir ten apsinakvoję, gali nunešti ir ligą. Todėl ypačiai elgetos tuo žvilgsniu turi būti labai atsargūs. Pagaliau sergančios šeimynos nariai ar giminės, kuriems nuolat būnant su ligonimi, be galo yra sunku išsisaugoti neapkrėtus savo drabužių, ar ko kito, nuėję į bažnyčią, į kokį susirinkimą, vaikai – į mokyklą, lengvai nuneša su savim ir ligą ir apkrečia ja kitus. Šiltinės labai platinasi per vandenį, nes ligonies išmatos, išmestos žemėn, apkrečia žemę, o vanduo, sunkdamasis per žemę arba bėgdamas paviršiumi, pakliū.na į tas vietas, iš kurių žmonės ima vandenį gerti. Todėl su vandeniu reikia būti labai labai atsargiems ir negerti jo žalio, gerai neišvirinus. Visų ligos platinimosi būdų trumpame straipsnyje neišpasakosi – reikia tam atsidėjimo ir laiko, ir vietos.

Štai Lietuva keliasi iš ilgų amžių politikos karsto ir keliasi laisva nepriklausoma valstybe. Mūsų visų, jos piliečių, dabar didžiausioji pareiga žiūrėti ir rūpintis, kad ji, išlikusi gyva, kad ir be gal suvarginta karo audrų, nebūtų sunaikinta epidemijų antkryčio.

L. N.

Lietuviai | Skuodas, 1916 m.


Šaltinis: Noreika, L (1918, Balandžio 9). Saugokime sveikatą ir gyvybę. Lietuvos aidas (42) (90), p. 1-2. [žiūrėta 2018-03-25] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66480&seqNr=1
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66480&seqNr=2